Akvitanijos kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Akvitanijos hercogas)
Jump to navigation Jump to search
Akvitanijos kunigaikštystė
Vakarų frankų karalystės dalis
Anglijos karalystės dalis (1154-14)
Blank.png
852 – 1453 Pavillon royal de la France.svg
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of
Akvitanija (rausva) apie 1154 m.
Sostinė Nenurodyta
Valdymo forma monarchija
Akvitanijos kunigaikštis
 852–866 Ranulfas II
Era Viduramžiai

Akvitanijos kunigaikštystė (oks. Ducat d'Aquitània, pranc. Duché d'Aquitaine) − istorinė valstybė, egzistavusi IXXV a. Iki XII a. apėmė dideles teritorijas vidurio Prancūzijoje, o nuo XIII a. (dar vadinama kaip Gijenos kunigaikštystė) daugiausia koncentravosi Gaskonėje ir aplinkinėse srityse.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki kunigaikštystės įsikūrimo jos teritorijas valdė Akvitanijos karalystė – daugiau ar mažiau nuo Frankų valstybės priklausoma valda, kurioje paskutinius amžius valdė Karolingų dinastijos atstovai. 835 m. nuo jos atskilusioje Puatu grafystėje grafu tapo Ranulfas I. 852 m. jis paskelbtas pirmuoju Akvitanijos kunigaikščiu. Tai buvo nominalus titulas, kurio turėtojas neturėjo nei žemių, nei sostinės. Šį titulą paprastai gaudavo galingiausias regiono grafas.

Akvitanijos kunigaikščio titulą užtvirtino Ranulfas II. Mirus karaliui Karoliui Storajam, Ranulfas palaikė karaliaus Gvido kandidatūrą, o 888 m. pats pasiskelbė Akvitanijos karaliumi. Tačiau jo palikuonys vėliau titulavosi tik kunigaikščiais.

893 m. gretimos Overnės grafystės grafas Gijomas I užėmė Puatu ir tapo Akvitanijos kunigaikščiu. Šį titulą jo palikuonys išlaikė iki 927 m., kol buvęs Puatu grafas Ebalas neperėmė Puatu ir Overnės grafysčių, o kartu ir Akvitanijos. Ebalas jau valdė ir Limuzeną bei Beri. Ebalo stiprėjimas nedavė ramybės tuometiniam karaliui Rudolfui, kuri 932 m. Akvitanijos kunigaikščio titulą perdavė Tulūzos grafams (Ruergams).

Tik 962 m. Giljomas III susigrąžino titulą į Ranulfidų rankas, o jo palikuonims pavyko jį išlaikyti Puatu grafų rankose. Giljomas IV pradėjo atvirą karą su Vakarų Frankų karaliumi Hiugu Kapetu, o Giljomas V užtikrino kunigaikštystei taiką ir klestėjimą, pradėjo didelio masto statybas. Per vedybas jis įgijo ir Gaskonės kunigaikštystę. Ranulfidai buvo de facto nepriklausomi nuo Vakarų frankų karalystės šiaurėje, o jų interesai labiau koncentravosi ties pietinėmis kaimynėmis Ispanijoje.

1137 m. mirus Puatu grafui Giljomui X, neliko vyriškos lyties įpėdinio. Sostą paveldėjo jo dukra Eleonora. Jos paveldėtos valdos viršijo tuometinio Prancūzijos karaliaus kontroliuojamas teritorijas. Netrukus Eleonora buvo ištekinta už Liudviko VII, Prancūzijos karaliaus. 1152 m. jis su ja išsiskyrė, ir tais pačiais metais Eleonora ištekėjo už kito galingo feodalo - Anžu grafo Henriko, kuris netrukus tapo Anglijos karaliumi. Tai pavertė Akvitaniją Anglijos karalystės valda, dėl ko negalėjo sutikti Prancūzija. Dėl to gerokai vėliau, 1337 m., prasidėjo Šimtametis karas.

Anglijos valdoma Akvitanija pamažu traukėsi, jos atskiras grafystes palaipsniui užimant Prancūzijos karaliams. Nuo XIII a. Akvitanija daugiausia koncentravosi Gaskonės regione, ir buvo pradėta vadinti iškraipytu pavadinimu Gijenė (pranc. Guyenne, iš Akvitanijos pavadinimo Aguyenne). Ją, be Gaskonės, sudarė Perigoras, Limuzenas, Rueržas ir kitos feodalinės sritys. Prancūzijos karaliai formaliai neatsisakė Akvitanijos: nuo XIV a. vidurio Akvitanijos kunigaikščio titulą jie kelis kartus suteikė Dofinės srities lordams.

1453 m. Anglijai pralaimėjus Šimtametį karą, Akvitanijos kunigaikštystė galutinai panaikinta ir prijungta prie Prancūzijos karūnos.

Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Akvitanijos kunigaikštystė buvo atskirų valstybėlių (grafysčių) mozaika. Ją sudarė šios valdos:

Kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

AquitaineDukes.png