Akvitanijos kunigaikštystė
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Akvitanijos kunigaikštystė | |||||
| Vakarų frankų karalystės dalis Anglijos karalystės dalis (1154-14) | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Nenurodyta | ||||
| Valdymo forma | monarchija | ||||
| Akvitanijos kunigaikštis | |||||
| 852–866 | Ranulfas II | ||||
| Era | Viduramžiai | ||||
Akvitanijos kunigaikštystė (oks. Ducat d'Aquitània, pranc. Duché d'Aquitaine) − istorinė valstybė, egzistavusi IX–XV a. Iki XII a. apėmė dideles teritorijas vidurio Prancūzijoje, o nuo XIII a. (dar vadinama kaip Gijenos kunigaikštystė) daugiausia koncentravosi Gaskonėje ir aplinkinėse srityse.
Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki kunigaikštystės įsikūrimo jos teritorijas valdė Akvitanijos karalystė – daugiau ar mažiau nuo Frankų valstybės priklausoma valda, kurioje paskutinius amžius valdė Karolingų dinastijos atstovai. 835 m. nuo jos atskilusioje Puatu grafystėje grafu tapo Ranulfas I. 852 m. jis paskelbtas pirmuoju Akvitanijos kunigaikščiu. Tai buvo nominalus titulas, kurio turėtojas neturėjo nei žemių, nei sostinės. Šį titulą paprastai gaudavo galingiausias regiono grafas.
Akvitanijos kunigaikščio titulą užtvirtino Ranulfas II. Mirus karaliui Karoliui Storajam, Ranulfas palaikė karaliaus Gvido kandidatūrą, o 888 m. pats pasiskelbė Akvitanijos karaliumi. Tačiau jo palikuonys vėliau titulavosi tik kunigaikščiais.
893 m. gretimos Overnės grafystės grafas Gijomas I užėmė Puatu ir tapo Akvitanijos kunigaikščiu. Šį titulą jo palikuonys išlaikė iki 927 m., kol buvęs Puatu grafas Ebalas neperėmė Puatu ir Overnės grafysčių, o kartu ir Akvitanijos. Ebalas jau valdė ir Limuzeną bei Beri. Ebalo stiprėjimas nedavė ramybės tuometiniam karaliui Rudolfui, kuri 932 m. Akvitanijos kunigaikščio titulą perdavė Tulūzos grafams (Ruergams).
Tik 962 m. Giljomas III susigrąžino titulą į Ranulfidų rankas, o jo palikuonims pavyko jį išlaikyti Puatu grafų rankose. Giljomas IV pradėjo atvirą karą su Vakarų Frankų karaliumi Hiugu Kapetu, o Giljomas V užtikrino kunigaikštystei taiką ir klestėjimą, pradėjo didelio masto statybas. Per vedybas jis įgijo ir Gaskonės kunigaikštystę. Ranulfidai buvo de facto nepriklausomi nuo Vakarų frankų karalystės šiaurėje, o jų interesai labiau koncentravosi ties pietinėmis kaimynėmis Ispanijoje.
1137 m. mirus Puatu grafui Giljomui X, neliko vyriškos lyties įpėdinio. Sostą paveldėjo jo dukra Eleonora. Jos paveldėtos valdos viršijo tuometinio Prancūzijos karaliaus kontroliuojamas teritorijas. Netrukus Eleonora buvo ištekinta už Liudviko VII, Prancūzijos karaliaus. 1152 m. jis su ja išsiskyrė, ir tais pačiais metais Eleonora ištekėjo už kito galingo feodalo - Anžu grafo Henriko, kuris netrukus tapo Anglijos karaliumi. Tai pavertė Akvitaniją Anglijos karalystės valda, dėl ko negalėjo sutikti Prancūzija. Dėl to gerokai vėliau, 1337 m., prasidėjo Šimtametis karas.
Anglijos valdoma Akvitanija pamažu traukėsi, jos atskiras grafystes palaipsniui užimant Prancūzijos karaliams. Nuo XIII a. Akvitanija daugiausia koncentravosi Gaskonės regione, ir buvo pradėta vadinti iškraipytu pavadinimu Gijenė (pranc. Guyenne, iš Akvitanijos pavadinimo Aguyenne). Ją, be Gaskonės, sudarė Perigoras, Limuzenas, Rueržas ir kitos feodalinės sritys. Prancūzijos karaliai formaliai neatsisakė Akvitanijos: nuo XIV a. vidurio Akvitanijos kunigaikščio titulą jie kelis kartus suteikė Dofinės srities lordams.
1453 m. Anglijai pralaimėjus Šimtametį karą, Akvitanijos kunigaikštystė galutinai panaikinta ir prijungta prie Prancūzijos karūnos.
Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akvitanijos kunigaikštystė buvo atskirų valstybėlių (grafysčių) mozaika. Ją sudarė šios valdos:
- Puatu grafystė - valdoma Ranulfidų dinastijos, pagrindinė valda, prarasta XIII a.;
- Maršės grafystė - susiformavo X a., ją valdė vietos grafai, o vėliau Luzinjanų dinastija. Prarasta XIII a.
- Angulemo grafystė - valdoma Taileferių giminės, prarasta XIII a.
- Perigoro grafystė - nuo XI a. valdoma Taleiranų giminės
- Overnės grafystė - galutinai prarasta 1271;
- Sentonžo grafystė
- Limuzeno vikontija
- Gaskonės grafystė - 1053 prijungta prie Akvitanijos, vėliau tapo pagrindine jos valda;
- Agenė grafystė - 1037 m. prijungta, o 1271 m. prarasta;
- Kersi grafystė - 1259 dalinai, o 1360 m. pilnai perėjo Akvitanijai. Prarasta 1440 m.
- Rueržo grafystė - prijungta prie Akvitanijos 1360 m.
- Gevodeno grafystė
- Albi vikontija
- Gotijos markizatas
Kunigaikščiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ranulfidai
- Ranulfas I (852–866);
- Ranulfas II (887–890), 888-90 m. titulavosi karaliumi;
- Ebalas Pavainikis (890–893).
- Overnės grafų dinastija
- Giljomas I (Akvitanija) (893–918);
- Giljomas I Jaunesnysis (918–926);
- Akfredas (926–927).
- Ranulfidai
- Ebalas Pavainikis (927–932)
- Ruergai
- Raimondas I Ponsas (932–936)
- Raimondas II (936–955)
- Kapetingai
- Hugas Kapetas (955–962)
- Ranulfidai
- Giljomas III (Akvitanija) (962–963);
- Giljomas IV Geležinrankis (963–995);
- Giljomas V Didysis (995–1030);
- Giljomas VI Storasis (1030–38);
- Odas (1038–39);
- Giljomas VII Erelis (1039–58);
- Giljomas VIII (1058–86);
- Giljomas IX Trubadūras (1086–1127);
- Giljomas X Šventasis (1127–37);
- Eleonora Akvitanietė (1137–1204)
- Kapetingai (kartu ir Prancūzijos karalius)
- Liudvikas VII (1137–52)
- Plantagenetai (kartu ir Anglijos karaliai)
- Henrikas I (1152–89);
- Ričardas I Liūtaširdis (1189–99);
- Jonas I (1199–1216);
- Henrikas II (1216–72);
- Eduardas I (1272–1307);
- Eduardas II (1307–25);
- Eduardas III (1325–62);
- Eduardas Juodasis Princas (1362–72);
- Jonas iš Gaunto (1390–1399);
- Henrikas III (1399–1400);
- Henrikas IV (1400–1422);