Akmuo Dievo stalas

Akmuo Dievo stalas
Akmuo ir viena pirmųjų koplytėlių, apie XIX a. pab. - XX a. pr. (fot. Juozapas Žiogas)
Akmuo Dievo stalas
Koordinatės	55.867796°š. pl. 22.114172°r. ilg. / 55.867796; 22.114172
Vieta	Plungės rajono savivaldybė
Seniūnija	Žlibinų seniūnija
Aukštis	2,25 m
Plotas	5,65x3,95 m
Kultūros vertybių registras
Kodas	6676

Nykstanti „Dievo stalo“ koplytėlė 2001 m. (fot. Ramūnas Virkutis, „Liaudies kultūra“ 2001, Nr. 4, p. 10)

Akmuo „Dievo stalas“, taip pat Šašaičių akmuo – mitologinis akmuo, esantis Plungės rajono savivaldybėje, Žlibinų seniūnijoje, Plikių kaime, paribyje su Šašaičiais. Akmuo guli atokioje vietoje Keturakių miške, Telšių miškų urėdijos Žarėnų girininkijoje, 6,5 km į pietvakarius nuo kelio  3205  Plungė–Žlibinai–Žarėnai . „Dievo stalu“ vadinamas akmuo stūkso eigulio Vinco Čiutos buvusioje sodyboje. Ant akmens stovinti dvibokštė koplytėlė vaizduoja Medingėnų bažnyčią.

Akmuo „Dievo stalas“ yra geologinis gamtos paveldo objektas, gamtos ir kultūros paminklas. 1964 m. jis paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. 1998 m. akmuo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, suteiktas nacionalinės reikšmės statusas.

Ant akmens aukščiausioje vietoje pastatyta medinė koplytėlė. Ji stačiakampio plano, 95x75 cm dydžio, 1,25 aukščio (su stogeliu). Priekyje virš sienų į viršų iškyla du, kryžiais užsibaigiantys 1,02 m aukščio bokšteliai. Viduje yra kryžius ir Švč. Mergelės Marijos statulėlė. Koplytėlė pakelta ant cemento ir akmenų mūro pamato, kuris pribetonuotas prie akmens paviršiaus.

Geologija

1989 m. „Dievo stalą“ aprašė geologas Augustinas Linčius. Samanotas riedulys guli pirminėje vietoje, atkasimo žymių nėra. Viršutinėje dalyje kadaise šiek tiek buvo nuskaldytas. Matomos dalies aukštis – 2,25 m, ilgis – 5,65 m, plotis 3,95 m, perimetras – 17 m. Į apačią platėjančio akmens didesnė dalis gali būti slepiama po žeme. Sudaranti uoliena – biotitinis granitas, patyręs intensyvų tektoninį deformavimą. Jis rausvas su pilkomis ir juodomis dėmėmis, vidutiniagrūdis ir stambiagrūdis. Tiriant šlifą sudėtyje rasta daugiausia plagioklazo, mikroklino (po 30-35 %) ir kvarco (25-30 %) mineralų, taip pat biotito (5 %), sfeno, apatito, karbonatų. Plagioklazo ir mikroklino kristaliniai grūdeliai didžiausi, siekia 2–6 mm , kvarco – 0,1–1,5 mm, biotito – 0,5–1 mm. Kataklastinę ir porfyroklastinę struktūrą lėmė pirminiai magminiai mineralai (plagioklazas ir mikroklinas), kurie buvo suskaldyti ir sumalti į didesnes nuolaužas (porfyroklastus). Blastocementinė struktūra susijusi su dalies smulkių mineralinių grūdelių vėl iš naujo suaugusių po skilimo į vientisą masę, tarsi natūraliu cementu surišusia stambesnes nuolaužas. Uolienos tekstūra nėra griežtai orientuota.

Istorija

Apie „Dievo stalą“ duomenų surinko muziejininkas Vitas Valatka. Įrašų apie akmenį buvo padaryta Valstybės archeologijos komisijos dokumentuose. Praeityje jis stovėjo prie dvarvietės, kuri neišliko: Keturakių dvaro Šašaičių palivarko lauke, prie kelio Šašaičiai–Keturakiai, netoli Saušilio, o vėliau Plikių ir Šašaičių viensėdžių. Akmuo priklausė dvarininkei Marijai Gorskienei. XX a. 4 dešimtmetyje gretima sodyba į šiaurę nuo akmens priklausė Každailiams. Jeronimas Každailis tapo naujuoju akmens savininku ir 1935 m. spalio 23 d. pasižadėjo šį senovės paminklą saugoti.

Išparceliavus Šašaičių palivarką, šių žemių naujakuriai pas Joną Venskų užsakė naują koplytėlę. Tai esą buvusi jų auka Dievui laimingos naujakurystės vardan. Aukoms dėti buvo pastatytas varinis dubuo, kuris vėliau pakeistas medine dėžute. 1970 m. koplytėlėje stovėjo Marijos Maloningosios statula.

Sovietmečiu prie akmens buvo pastatytas tipinis paminklo ženklas, 2 m aukščio betoninis stulpas su skydo formos liejiniu ir įrašu jame: „Lietuvos TSR saugomas valstybės archeologijos paminklas. Mitologinis akmuo, vad. Dievo stalu”.

Pagarba šiai vietai ir akmeniui buvo rodoma nuo senų laikų. XX a. pradžioje koplytėlė ant akmens jau stovėjo, tik buvusi atgręžta į rytus (nuotrauka 1934 m. žurnale „Gimtasai kraštas“). Laikotarpyje tarp 1934 ir 1952 m., galbūt koplytėlę remontuojant, ji pasukta į kelio pusę, į vakarus. Kopėčios pasilypėti ir padėti koplytėlėje auką nebebuvo reikalingos. Nuo tada maldininkai koplytėlės dureles pasiekia užlipdami ant paties akmens patogesniu paviršiumi.

2010 m. Keturakių kaime netoli mitologinio akmens vingiuojančiam keliui suteiktas Dievo Stalo gatvės pavadinimas.

Koplytėlė

Kada ant akmens pastatyta pirmoji koplytėlė, nėra aišku, galbūt XIX a. ar XX a. pradžioje. Dabartinė, ko gero, trečioji. 1936 m. ją nupiešė dailininkas, etnografas Juzefas Perkovskis. Piešinys buvo publikuotas jo fotografijų albume. Lyginant J. Perkovskio piešinį ir gretimame lape pateiktą koplytėlės nuotrauką, akivaizdu, kad tai buvo skirtingi statiniai, bet vieta, riedulys neabejotinai tie patys. Nuotrauka nedatuota, ji vėlesnio laikotarpio, galbūt karo ar pokario metų. Joje matomas grakščių neogotikinių formų statinėlis, miniatiūrinė dvibokštės, greičiausiai medinės neogotikinės Žarėnų bažnyčios kopija. Koplytėlės bokštelių tūriai, kompozicija, atskiri elementai apibendrintai atkartojo 1912 m. pastatytos bažnyčios pagrindinio fasado išvaizdą. Tokia ji buvo užfiksuota ir 1996 m. Nacionalinio kultūros centro surengtoje ekspedicijoje, o 2000 m. parodyta dokumentiniame filme, rengtame UNESCO apie Lietuvos kryždirbystę. Koplytėlė jau tada buvo prastos būklės, be langelių, nykstanti. Iš autentiškų medinių skulptūrėlių tebuvo likusi „Mergaitė (Karalaitė?) su knyga“, dar likęs kryžius, gipsinė Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo ir angelo statulėlės bei atvira aukų dėžutė su monetomis.

Koplytėlei sunykus, 2001 m. V. Čiuta su žento Algirdo Pušinsko pagalba padarė ir į vietą pastatė tokią pačią koplytėlę, į vidų sudėjo sūnaus išdrožtas šventųjų skulptūrėles.

2011 m. „Versmės“ leidyklos ekspedicijos metu neogotikinės koplytėlės vietoje užfiksuotas jau kitoks statinėlis. Nudažytas mėlynai, grubios konstrukcijos, su gana primityviais bokšteliais su kryželiais. Pakeistas fasadas, frontone prikalta didelė metalinė saulutė. Kone pusę sienelių dengia stogelio šlaitai. Senoji koplytėlė neišsaugota, nes pagal seną tradiciją sudeginta. Viduje įdėtos tos pačios skulptūrėlės ir aukų dėžutė.

Stalo vardo kilmė

Stalais vadinami akmenys susiję su labai sena apeigine tradicija, jie praeityje buvo tam tikros rūšies altoriai, ant kurių buvo sudedamas aukojamas maistas. Lietuvoje stalais vadinama keletas paminklinių akmenų. Dalis jų, pvz. Ciūniškių akmuo „Meškos stalas“ (Molėtų raj.) ar Vaitimėnų „Velnio stalas“ (Tauragės raj.) yra dideli plokšti akmenys, kurių panašumas į stalus akivaizdus. Kitokios formos, neturintys lygių paviršių akmenys taip vadinami dėl kitų, pirmiausia mitologinių priežasčių, pabrėžiant jų paskirtį ar naudojimo pobūdį, bet ne formą ar išvaizdą. Pvz., Davainių akmuo (Paindrės) „Laumių stalas“ (Zarasų r.) taip buvo vadinamas todėl, kad ant jo senovėje laumės kūrendavo ugnį ir virdavo valgį. Šašaičiuose akmuo į stalą taip pat nepanašus, greičiau į aukštyn kylančias dideles pakopas - iš vakarų pusės pakopos sudaro laiptų pavidalo įspūdį (iš tikrųjų tik jais ir užlipama prie koplytėlės), o kiti akmens kraštai statūs.

Pasakojimai, legendos

Pasakojama, kad senovėje vieta Šašaičiuose buvusi šventa, o ant akmens aukas aukodavo dievams. Todėl akmuo ir buvo pavadintas „Dievo stalu“. Gilioje praeityje prie to akmens galėjo būti atliekamos kulto apeigos. Jeigu praeityje jis nebūtų buvęs susijęs su gamtatikystės kultu, vargu ar krikščioniškosios tradicijos laikais jis būtų pavadintas šiuo vardu. Žmonės pabaigę pavasario darbus kurį nors sekmadienį rinkdavosi prie didingo akmens, iškeldavo puotą. Pasilinksminimo metu dėdavo ant akmens aukų: duonos, mėsos, kiaušinių, pinigų, alaus. Kartą bepuotaujant išsipylė alus, o senesnieji sakė, jog tai „laumių dalia“. Vaikams grįžtant su gėrybėmis iš miško, suaugusieji prisakydavo būtinai ant akmens ką nors palikti: grybų, uogų, gėlių. Šašaičių akmens forma primena į dangų kylančius laiptus.

Šiais laikais pro šalį miško keliuku vykstantys žmonės pratę padėti centų.

Taip pat skaitykite

• Akmenės akmuo
• Akmuo „Galąstuvas“

Literatūra

• Vyr. red. sud. Girdvainis, Juozas (2021). Žarėnai (PDF). Vilnius: „Versmė“. ISBN 978-609-486-021-8..
• Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius: Diemedis, 1998. – 743 p. ISBN 9986-23-037-3.

Nuorodos

• Akmuo „Dievo stalas“ pamatyklietuvoje.lt
• Plikių kaimo koplytėlė ant akmens, limis.lt, 1970
• Žvilgsnis į saugomus gamtos geopaveldo objektus. Akmuo Dievo stalas lgeos.lt
• Koplytėlė ant aukojimų akmens „Dievų stalas“, limis.lt, XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš.
• Akmuo kaip bendruomenės kultūros centro simbolis šventvietėse (alkvietėse) baltai.lt, 2011

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.