Aizkrauklės mūšis (1279)
| Aizkrauklės mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Livonijos ordino švč. Marijos vėliavos praradimas Aizkrauklės mūšyje, F. fon Maidelis, 1842 | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
| LDK |  Livonijos ordinas
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Traidenis | Ernestas fon Racburgas † Eilartas fon Hobergas † | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Nežinoma | Livonijos žemės magistras Ernestas fon Racburgas 71 riteris. | ||||||
Aizkrauklės mūšis (Ašeradės mūšis) (vok. Schlacht von Aizkraukle arba Schlacht von Ascheraden) – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Livonijos ordino kariuomenių mūšis, vykęs 1279 m. kovo 5 d. netoli Aizkrauklės (vok. Ascherade) gyvenvietės, Dauguvos dešiniajame krante.
Livonijos ordinas, naudodamasis XIII a. aštuntojo dešimtmečio viduryje pastatydinta Daugpilio pilimi, pradėjo puldinėti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio domeną. 1279 m. vasario pabaigoje Livonijos ordino krašto magistro E. fon Racburgo vadovaujama kariuomenė, pasitelkusi žiemgalius ir kuršius, remiama Danijos vietininko Taline Eilarto fon Hobergo, surengė plėšikavimo išpuolį (pranc. Chevauchée)į Lietuvą, nusiaubė Kernavės apylinkes. Netrukdoma sugrįžo į Livoniją, bet ties Aizkraukle ją pasivijo lietuviai. Tuo metu Livonijos kariuomenė jau buvo pradėjusi skirstytis, pasitraukė kuršiai.
Lietuvių pajėgos į mūšio lauką judėjo išsiskaidą, todėl kol susirinko pakankamas jų kiekis ordino kariai spėjo susirikiuoti. Puolimą pradėjo nepilnai susirinkęs lietuvių kariuomenės priešakinis dalinys. Eilartas fon Hobergas šį dalinį išblaškė, tačiau suklydo, ėmęs persekioti pasitraukiančiuosius. Lietuvių pagrindinės jėgos puolė krašto magistro vadovaujamą Ordino kariuomenės branduolį. Žuvus didžiąją Švč. Marijos vėliavą laikiusiam Johannui von Thiesenhausenui kilo panika, kuria pasinaudoję žiemgaliai pasitraukė. Livonijos kariuomenė visiškai pakriko, mūšyje ordino pajėgos buvo sumuštos, žuvo ordino magistras.[1]
Kai livoniečių pagrindinės jėgos buvo sumuštos ir lietuviai pradėjo dalytis grobį, sugrįžo danų pajėgos (greičiausiai kartu su estais). Jie buvo apsupti, žuvo Eilartas fon Hobergas, bet dalis danų prasiveržė ir pabėgo. Mūšyje žuvo 71 ordino riteris, daugiausiai po Durbės mūšio.
Po mūšio buvo pristabdyti Livonijos ordino puldinėjimai, sukilo žiemgaliai. Žiemaglių vadas Nameisis, pasinaudojęs lietuvių pagalba atsiėmė neseniai prarastą savo Tėrvetės pilį.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Edvardas Gudavičius. Aizkrauklės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Hermann von Wartberge. Chronicon Livoniae. Ed. E. Strehlke // Scriptores rerum Prussicarum, Bd. II. Leipzig, 1863. - S. 48
- Edvardas Gudavičius. Aizkrauklės mūšis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- William Urban: . Lithuanian Research and Studies Center, Chicago, Illinois 1994, ISBN 0-929700-10-4, p. 283–286