Ahomų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ahomų kalba
KalbamaAsamas, Indija Indija
Kalbančiųjų skaičiusmirusi
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių-
Kilmėtajų-kadajų
 tajų
  pietvakarių tajų
   ahomų
Rašto sistemosahomų raštas
Kalbos kodai
ISO 639-3aho
Ahomų rašmenys

Ahomų kalbamirusi kalba, labiausiai į vakarus nutolusi džuangų-tajų kalbų atšaka, kuria kalbėjo ahomų tauta. Ji įkūrė Ahomų karalystę ir valdė Brahmaputros upės slėnio dalis dabartinėje Asamo valstijoje Rytų Indijoje nuo XIII iki XVIII a. Ahomų kalbą karalystėje vartojo, kol XVII a. pradėjo įsigalėti asamų kalba. XVIII a. pradžioje jau nebuvo nė vieno šios kalbos kaip gimtosios vartotojo, nors yra šia kalba sukurtų išsamių rankraščių. Visiškai prarasta toninė kalbos sistema. Kalbą tik iš dalies dar žino nedidelė tradicinės ahomų religijos šventikų grupė, ir ji tenaudojama apeiginiams tikslams. Išlaiko kultūrinę reikšmę ir yra naudojama religinėms giesmėms ir literatūrai skaityti.[1] Stengiamasi atgaivinti kalbą, remiantis esamų seserinių kalbų, ypač Tai-Aiton ir Tai-Phake, fonologija.

Kalba klasifikuojama į pietvakarių tajų kalbų šiaurės vakarų pogrupį dėl glaudžių giminystės ryšių su šanų, chamti kalbomis ir labiau nutolusia tajų kalba.

Nors kalba nebevartojama, išsamus 1795 m. ahomų ir asamų kalbų leksikonas, žinomas kaip „Bar Amra“, yra išsaugojęs kalbos formą, kuria buvo kalbama Ahomo karalystės laikotarpiu. Ahomų kalba yra svarbi tajų kalbos studijose. Ji praktiškai nebuvo paveikta nei monų-khmerų, nei indoarijų kalbų, ir jos rašytiniai paminklai datuojami XIII a.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ahomų kalba klasifikuojama kaip pietvakarių tajų kalba. Ji turi savo raštą. Ahomų kalbai būdingos tajų kalbų savybės, tokios kaip:

Kalbant ir rašant ahomų kalba, daug kas priklauso nuo konteksto ir auditorijos interpretacijos. Galima praleisti keletą sakinio dalių; veiksmažodis ir būdvardžiai liks, tačiau kitų kalbos dalių, ypač įvardžių, galima atsisakyti. Veiksmažodžiai neturi laikų, o daiktavardžiai neturi daugiskaitos. Laiko tarpai gali būti identifikuojami prieveiksmiais, veiksmažodžių formomis ar pagalbiniais žodžiais, pateiktais prieš veiksmažodį.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Diller, A. (1993). Tai Languages. In International Encyclopedia of Linguistics (Vol. 4, pp. 128-131). Oxford, UK: Oxford University Press.
  2. Hongladarom, K. (2005). Thai and Tai Languages. In Encyclopedia of linguistics (Vol. 2, pp. 1098-1101). New York, NY: Fitzroy Dearborn.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]