Ahelilis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Guraros ahelilis
Nematerialusis pasaulio paveldas

Groupe Gourara Mariage (5).jpg
Vieta Alžyras
Regionas** ARB
Įrašas 2008
Nuorodos
UNESCO-ICH-blue.svg Nuoroda
Commons-logo.svg Vikiteka: AhelilisVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Ahelilis (Ahellil) – tradicinis šokis ir muzika, kuri yra paplitusi Guraros regione centriniame Alžyre (Timimuno vilaja).

Vienas pirmųjų šį ritualą aprašė berberų tyrinėtojas Mouloud Mammeri savo knygoje L‘Ahellil du Gourara[1]. 2008 m. ši tradicija buvo įtraukta į Nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą[2].

Guraros regiono gyvenvietės

Gurara yra apie 100 mažų oazių regionas, centriniame Alžyre, Sacharos dykumos apsuptyje. Kiekvienoje oazėje yra įsikūrusi gyvenvietė (ksaras), o gyvenimas čia įmanomas tik specialių irigacinių technologijų fogarų dėka. Didžiausias miestelis yra Timimunas.

Guraroje gyvena apie 50 tūkst. gyventojų. Dauguma oazių gyventojų yra berberai (zenatai), kalbantys atskira guraros kalba (ⵜⴰⵣⵏⴰⵜⵉⵜ Taznatit), viena iš daugybės berberų kalbų.

Ahelilio metu solistas ir jam pritariantis choras keliais balsais dainuoja vietines dainas, kurias lydi fleitos bengri melodija. Dalyviai šoka aplink solistą susispaudę ratu ir plodami rankomis. Ahelilio tradicija yra puoselėjama Guraros berberų ir perduodama vietine kalba.

Ahelilis prasideda vakare, o baigiasi kitos dienos rytą. Tradiciškai jį sudaro trys dalys. Pirmojoje dalyje (lemserreh) dalyvauja visi, čia skamba populiarios ir visiems žinomos dainos. Ji trunka iki vėlyvos nakties. Antrojoje dalyje aougrout lieka tik patyrę atlikėjai, ir ji trunka iki aušros. Trečiojoje dalyje tra, kuri skamba ankstyvą rytmetį, dalyvauja tik geriausi atlikėjai.

Ahelilis dažniausiai lydi religines ceremonijas, piligrimystę, vestuves ir kitus bendruomeninius įvykius. Ji atspindi zenatų etnoso vertybes, gyvenseną ir pasaulėžiūrą, padeda burti bendruomenę. Tačiau Guraros oazėse mažėjant jaunimo, kuris išvyksta į didžiuosius miestus, šią tradiciją yra vis sunkiau perduoti ateities kartai.[3].

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mouloud Mammeri, L ‘Ahellil du Gourara, M.S.H.:Paris 1984.
  2. UNESCO svetainė
  3. UNESCO svetainė