Agripina Jaunesnioji

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Agripinos Jaunesniosios biustas

Julija Agripina (lot. Julia Agrippina; 1559 m.) – žymi romėnų moteris, imperatoriaus Nerono motina.

Būdama trylikos Tiberijaus iniciatyva ištekinta už antros eilės pusbrolio iš tėvo pusės Gnėjaus Domicijaus Ahenobarbo. Jų vienturtis sūnus Lucijus Domicijus, 50 m. įsūnytas Klaudijaus, perėmė Nerono vardą.

39 m. kartu su seserimi Livila ir Marku Emilijumi Lepidu apkaltinta perversmo rengimu prieš Kaligulą ir ištremta. Klaudijaus nurodymu grąžinta iš tremties 41 m. Antrą kartą ištekėjo už Gajaus Salustijaus Krispo Pasieno, tolimo istoriko Salustijaus giminaičio, kurį, įtariama, 49 m. nunuodijo. Tais pačiais metais, pasinaudodama atleistinių įtaka Klaudijui, Agripina tapo ketvirtąja savo dėdės žmona. Ši giminaičių santuoka sukėlė didelį romėnų pasipiktinimą.

Agripina šalino iš kelio visus, galėjusius palaužti jos įtaką ir sutrukdyti jos sūnui tapti imperatoriumi. Nerono globėjais paskyrė naująjį pretorionų vadą Sekstą Afranijų Burą ir iš tremties sugrąžintą filosofą Lucijų Anėjų Seneką. Patyrusi, jog Klaudijus pradeda perprasti jos planus, 54 m., kaip manoma, jį nunuodijo. Agripina savo galios epogėjų pasiekė pirmaisiais Nerono valdymo mėnesiais. Vėliau jos poveikis tolydžio silpnėjo. Tacitas užsimena, jog iš nevilties ji bandžiusi savo sūnų suvilioti.[1] Jos buvimas Neroną slėgė, todėl jis įvairiais būdais stengėsi jos atsikratyti. Galiausiai liepė sukonstruoti laivą, kuris išplaukęs į atvirus vandenis turėsiąs išsiskirti dalimis. Tačiau Agripina ir vėl išsigelbėjo. Pasitaręs su Buru ir Seneka, Neronas nusiuntė atleistinį pribaigti savo motiną, o viešai paskelbė, jog ji rengusi sąmokslą jį nužudyti. Paskutiniai Agripinos žodžiai buvo „Durk į įsčias!“[2]

Tacitas taip pat rašo, jog prieš daugelį metų Agripina lankėsi pas chaldėjus, kurie jai išpranašavo Nerono tapimą imperatoriumi ir jos žūtį nuo sūnaus rankos. Agripina atsakiusi: „Tegul nužudo, kad tik viešpatautų“.[3] Šis pasakojimas gali būti ir vėlesnių laikų asmeninių Agripinos savybių interpretacija.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Tacitas, Publijus Kornelijus. Analai. XIV, 2.
  2. Ten pat. XIV, 8.
  3. Ten pat. XIV, 9.