Afrikinis elniukas
| Hyemoschus aquaticus |
|---|
 Afrikinis elniukas (Hyemoschus aquaticus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Hyemoschus aquaticus Ogilby, 1841 |
 Paplitimo arealas |
Afrikinis elniukas, arba vandeninis elniukas (Hyemoschus aquaticus) – elniukinių (Tragulidae) šeimos smulkus kanopinis žinduolis. Sutinkamas Afrikoje, tankiuose tropiniuose miškuose, netoli gėlavandenių telkinių. Medžiojamas vietinių gyventojų dėl mėsos.[1]
Išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiausias iš elniukų: aukšis 35–40 cm, sveria 10–15 kg.[1] Kūno ilgis – 75–85 cm. Raumeningas pasturgalis aukštesnis už pečius. Šviesiai rudos spalvos, ant nugaros – šviesios dėmės, ant šonų – ilgi šviesūs dryžiai. Beragiai, bet patinai turi aštrias, ilgesnes viršutines iltis, kyšančias išorėje.
Elgsena
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Būdingas naktinis gyvenimo būdas. Gyvena pavieniui,[1] poros susitinka tik poravimosi metu. Priešingai nei daugelis kanopinių, miega palenkęs po savimi mažas kojeles, o ne stovėdamas. Kartais slepiasi medžiuose, ant kurių užsiropščia lianomis.
Šis mažas žvėrelis turi daug priešų – leopardai ir plėšrieji paukščiai. Kadangi elniukai negali greitai bėgioti, tai nuo plėšrūnų slepiasi vandenyje:[2] lekia prie upelio ir neria po vandeniu, žingsniuodami dugnu ar slėpdamiesi po kokia nors priedanga, retsykiais nepastebimai iškišdami nosį įkvėpti oro. Paryčiais gyvūnai grįžta į savo buveinę, kur dieną slepiasi.
Nėštumas trunka 6-9 mėnesius, atsiveda 1-2 jauniklius.[1]
Mityba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Elniukas minta vandens augalais, vaisiais, sliekais, vabzdžiais, smulkiais vėžiagyviais (krabais), žuvimi,[2] retai ir dvėseliena. Gali pagauti smulkų graužiką, kurį pribaigia savo aštriomis iltimis. Šio žvėrelio mėsėdiški įpročiai yra pakankamai reti tarp porakanopių.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 Baleišis 2006, p. 26.
- 1 2 Didžioji gyvūnų enciklopedija. Vilnius: Lektūra. 2000. p. 50. ISBN 9986-854-54-7.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Baleišis, Rimantas (2006). Pasaulio kanopiniai žvėrys. Vilnius: VU Ekologijos institutas. ISBN 9986-443-36-9.
