Adolfas Jucys
| Adolfas Jucys | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1904 m. rugsėjo 12 d. Klausgalvų Medsėdžiai, Salantų valsčius, Rusijos imperija |
| Mirė | 1974 m. vasario 4 d. (69 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinės |
| Sutuoktinis (-ė) | Sofija Nezabitauskaitė-Jucienė |
| Vaikai | Algimantas Adolfas Jucys Gediminas Jucys |
| Sritis | teorinė fizika |
| Organizacijos | Vytauto Didžiojo universitetas Vilniaus universitetas Fizikos ir matematikos institutas |
| Alma mater | Vytauto Didžiojo universitetas |
| Žymūs studentai | Romualdas Karazija |
| Žinomas (-a) už | daugiaelektronių atomų teorija |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Adolfas Jucys |
Adolfas Jucys (1904 m. rugsėjo 12 d. Klausgalvų Medsėdžiai, Salantų valsčius, Rusijos imperija – 1974 m. vasario 4 d. Vilnius, palaidotas Antakalnio kapinėse) – lietuvių fizikas teoretikas bei matematikas, akademikas, vienas žymiausių XX a. Lietuvos mokslininkų. Geriausiai žinomas kaip vienas iš daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų[1].
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vaikystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tėvas Pranas Jucys (gimė 1863 m.) buvo ūkininkas. 1894 m. vedė našlę Barborą Jonkaitę-Kontrimienę iš Smeltės kaimo[2]. Pirmasis Barboros vyras, Kontrimas, mirė nuo džiovos, su juo buvo susilaukusi aštuonių vaikų, iš kurių išgyveno tik du. Po vestuvių Pranas atsikėlė į jos ūkį, tačiau 1899 m. mirus jo tėvui ir Adolfo seneliui Kazimierui, grįžo į Klausgalvų Medsėdžius. Gimęs A. Jucys buvo keturioliktas motinos ir šeštas tėvo vaikas, o po metų šeima susilaukė dar vieno sūnaus.
1912 m., paūgėjus vyresniesiems vaikams, Pranas Jucys nutarė tris jauniausius – Stefaniją, Adolfą ir Juozą – išleisti į Salantų pradinę mokyklą. Čia Adolfas mokėsi iki 1915 m., kuomet prie apylinkių priartėjo frontas[2]. Netrukus mirė tėvas, todėl karo metais šeima vertėsi sunkiai, o pokariu Adolfas darbavosi ūkyje. Prie mokslų grįžo tik po šešerių metų – 1921–1922 m. jį privačiai mokė Salantų liaudies mokyklos vedėjas Stasys Majoras, o nuo 1922 m. metus praleido Kretingos progimnazijoje[2]. 1923 m., dar nesibaigus mokslo metams, persikėlė į trečią Plungės „Saulės“ realinės gimnazijos klasę. Adolfui gerai ėjosi visi dalykai, visą laiką buvo geriausias mokinys klasėje. Gimnaziją baigė 1927 m. su trečiąja jos laida, visus egzaminus išlaikė pačiais aukščiausiais įvertinimais – penketais[2].
Studijų metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1927 m. rugsėjo 12 d. buvo priimtas į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyrių[2]. Kadangi universitetas bendrabučių neturėjo, Adolfas kartu su mokyklos draugu Antanu Šimkumi nuomojosi kambarį. Studijų metais įstojo į etnografinio pobūdžio Simono Daukanto studentų žemaičių draugiją, buvo aktyvus jos narys, rinktas pirmininku[2]. Pas Igną Končių atliko diplominį darbą tema „Triodinė lemputė“, apgynė jį aukščiausiu įvertinimu ir 1931 m. spalio 20 d.baigė universitetą.
Akademinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1933–1940 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedroje. 1940 m. pabaigoje grįžo į Vilniaus universitetą, kur jau 1941 m. sausio 25 d. apgynė daktaro disertaciją. Nuo tų pačių metų rugsėjo 1 d. iki 1971 m. rugsėjo 1 d. vadovavo Teorinės fizikos katedrai.
1945 m. kovo 17 d. gavo fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnį ir docento vardą. 1951 m. gruodžio 27 d. Leningrado valstybinio A. Ždanovo universiteto Fizikos fakultete apgynė fizikos-matematikos mokslų daktaro disertaciją, o po dvejų metų gavo profesoriaus vardą.
1956 m. Adolfas Jucys tapo pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos sistemoje įkurto Fizikos ir matematikos instituto direktoriumi[3][4] ir vadovavo jam iki 1963 m.[3].
Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1934 m. rugsėjo 6 d. vedė Sofiją Nezabitauskaitę, operos solistės Adelės Galaunienės seserį. Sofija, kilusi iš Baidotų kaimo, buvo dvejais metais jaunesnė už Adolfą, tačiau į universitetą, studijuoti teisės, įstojo tais pačiais metais, kaip ir jis[2]. Susipažino minėtoje S. Daukanto draugijoje. 1936 m. pabaigoje susilaukė sūnaus Algimanto Adolfo Jucio, 1945 m. – Gedimino.
Žymūs pasiekimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinė Adolfo Jucio mokslinių tyrimų sritis buvo atomo teorija. Konsultavęsis pas Douglas Hartree Mančesterio universitete, skaičiavo anglies atomo bangines funkcijas Hartrio ir Foko metodu, prisidėjo prie jo tobulinimo. Apibendrino nepilno kintamųjų atskyrimo metodą atomams, turintiems daugiau kaip du elektronus. Taip pat vystė patikslintus atomo elektronų sluoksnių aprašymo metodus, įrodė atomų dvielektronių sužadinimų svarbą[1]. Išplėtojo grafinį metodą judesio kiekio momento teorijos dydžiams vaizduoti ir veiksmams su jais atlikti.
1955 m. Vilniaus universitete Adolfo Jucio iniciatyva pradėjo veikti pirmasis elektroninis skaičiavimo įrenginys Lietuvoje – elektroninis integratorius ELI-12.[5] Jį sutiko atiduoti Maskvos Lomonosovo universitetas[4]. 1962 m. Fizikos ir matematikos institute taip pat A. Jucio pastangomis įkurtas Skaičiavimo centras[1], gauta pirmoji Lietuvoje elektroninė skaičiavimo mašina BESM-2M. Reguliarūs skaičiavimai ja prasidėjo 1963 m. vasario 18 d., o po aštuonerių metų eksploatacijos jos vietoje buvo sumontuota nauja ESM – BESM-6[4].
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Adolfas Jucys, Josifas Levinsonas, Vladas Vanagas. Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas (rus. Математический аппарат теории момента количества движения). – Vilnius: Lietuvos TSR valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, 243 p. (rusų k., 1962 m. anglų k.).
- Antanas Bandzaitis, Adolfas Jucys. Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje (rus. Теория момента количества движения в квантовой механике). – Vilnius: Mintis, 1965, 463 p. : iliustr. (rusų k., 1977 m. perleido „Mokslas“).
- Adolfas Jucys, Algimantas Savukynas. Atomo teorijos matematiniai pagrindai (rus. Математические основы теории атома). – Vilnius: Mintis, 1973, 479 p. {rusų k.).
- Adolfas Jucys. Rinktiniai darbai. Daugiaelektronių atomų teorija (rus. Избранные труды : теория многоэлектронных атомов). – Vilnius: Mokslas, 1978, 240 p. (rusų k., po mirties).
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1968 m. – LTSR valstybinė premija už darbus atomo teorijos srityje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Adolfas Jucys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Romualdas Karazija. Žalias teorijos medis: Akad. A. Jucys. Gyvenimas ir mokslinė veikla. Vilnius: UAB „Inforastras“, 2003. – 176 p.:iliustr. ISBN 9955-9578-8-3
- ↑ 3,0 3,1 Fizikos ir matematikos institutas iki pirmosios reorganizacijos (1956–1966). Nuoroda tikrinta 2008-11-30.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Kostas Žukauskas. „Kompiuterizacijos aušra Lietuvos mokslų akademijoje“. Nuoroda tikrinta 2008-11-16.
- ↑ Mokslas Lietuvoje. Technologiniai mokslai. Skaičiavimo technika ir programavimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 691 psl.