Adaptacijos sindromas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Adaptacijos sindromasorganizmo, patekusio į labai nepalankias sąlygas, nespecifinių reakcijų visuma.

Yra du adaptacijos sindromo tipai:

  • vietinis uždegiminis sindromas, kai nepalankios sąlygos veikia tik kurią nors organizmo vietą
  • bendrasis sindromas, kai nepalankios sąlygos veikia visą organizmą ir gali sukelti stresą.

Sindromo ištiktas organizmas serga. Esant bendrajam sindromui, sutrinka organizmo fiziologinės funkcijos, homeostazė (vidaus terpės sudėties pastovumas), atsiranda pavojaus stadija (organizmas kaupia jėgas). Vėliau prasideda rezistencijos (atsparumo) stadija, per kurią homeostazė atsistato, organizmas įgyja atsparumą veikiančiam dirgikliui ir gali pasveikti.

Jeigu organizmas neprisitaiko prie tebeveikiančių dirgiklių, prasideda išsekimo stadija. Pavojaus ir išsekimo stadijoje organizmas gali žūti. Šioje stadijoje vyrauja disimiliacija, o rezistencijos stadijoje - asimiliacija.

Veikiant sindromui, padidėja antinksčių žievė, susilpnėja čiobrialiaukės ir limfinės sistemos funkcija, atsiranda skrandžio ir dvylikapirštės žarnos kraujuojančių opų. Sindromui svarbią reikšmę turi hipofizė, hipotaliamas, antinksčiai.

Adaptacijos sindromo terminą 1936 m. pasiūlė Hans Selye (Hansas Seljė).