Adamitai
Adamitai arba adamijonai – krikščionių religinė grupė, egzistavusi Šiaurės Afrikoje II, III m. e. a.[1]
Teigiama, kad adamitų tikėjimas buvo paremtas tam tikrų gnosticizmo ir asketizmo doktrinų deriniu; adamitai tikėjo susigrąžinę pirmapradį Adomo tyrumą, nepripažino santuokos, kuri, jų teigimu, niekad nebūtų egzistavusi, jei ne nuodėmė. Be to, šios religinės grupės nariai tikėjo, jog jų poelgiai nesą nei geri, nei blogi (kad ir ką jie bedarytų).[1]
Adamitus mini Epifanijus ir Augustinas, jie aprašė šios religinės grupės praktikas. Tvirtinama, esą adamitai savo bažnyčią vadino rojumi, santuoką smerkė kaip svetimą Edenui, bendrų apeigų metu jie išsirengdavo nuogai. Ši religinė grupė nebuvo gausi. Pateikiamos įvairios jos kilmės versijos. Kai kurie adamitus laikė gnostikų karpokratų, esą išpažinusių juslinį misticizmą ir skelbusių visišką išsilaisvinimą iš moralinių įstatymų, atšaka. Tokios nuomonės laikėsi Teodoretas, kuris adamitus tapatino su religinėmis grupėmis, kurių praktikas aprašė Klemensas Aleksandrietis. Kiti adamitus laikė asketais, kurie siekę įveikti kūniškuosius troškimus, gyvendami paprastesnį gyvenimą bei atsisakydami santuokos.[2]
Viduramžiais šios trumpai gyvavusios religinės grupės idėjas Europoje atgaivino Laisvosios dvasios broliai ir seserys,[1] egzistavę Nyderlanduose XIII a. XIV a. Vokietijoje adamitų praktikas atgaivino begardai, kurie Bohemijoje tapo pikardais. Šie Nežarkos upėje buvo užėmę salą. Janas Žižka, husitų lyderis, 1421 m. šią religinę grupę beveik išnaikino. Po 1781 m. adamitų doktrinos Bohemijoje vėl trumpam buvo atgaivintos (tam sąlygas sudarė Juozapo II išleistas tolerancijos ediktas). Visgi 1849 m. šie neoadamitai buvo jėga numalšinti.[2]