Achmadija
Achmadija (urd. احمدیہ = Aḥmadiyyah) – šiuolaikinė islamo srovė, 1889 m. įkurta Britų Indijoje (Kadijano mieste Pandžabe). Jos įkūrėjas Myrza Ghulamas Achmadas skelbėsi esąs mahdi (pasaulio pabaigos laikais turįs pasirodyti išgelbėtojas), krikščionių mesijas, hinduistų dievo Krišnos įsikūnijimas ir pranašo Muchamado antrasis pasirodymas (burūzas).[1]
Achmadija neortodoksiškai traktuoja islamą – pvz., tikima, kad Jėzus suvaidino savo mirtį ir prisikėlimą, o iš tiesų pasitraukė į Indiją, kur sulaukė 120 metų. Džihadas laikomas taikia kova prieš kitatikius.[1]
Mirus Achmadijos įkūrėjui, bendruomenė jo įpėdiniu (kalifu) išrinko Maulavi Nūr ad Diną. Po šio mirties 1914 m., Achmadijos bendruomenė skilo – viena grupė (įsikūrusi Kadijane) laikė Ghulamą Achmadą pranašu (nabī), o jo sūnų Chadratą Myrzą Bašyrą al Diną Machmūdą Achmadą – antruoju kalifu, tuo tarpu bendruomenė Lahore pripažino Ghulamą Achmadą tik kaip islamo reformuotoją (mujaddid).[1]
Pirmoji grupė, pasivadinusi Achmadijos musulmonų bendruomene, gyvena daugiausia Pakistane, nors turi narių ir Indijoje, Vakarų Afrikoje, Jungtinėje Karalystėje, Europoje, JAV. Ji gerai organizuota ir finansuojama. Achmadijos nariai uoliai užsiima pamokslavimu, pristato Achmadijos tikėjimą kaip tikrąjį islamą, kur pranašais yra ir Muchamadas, ir Myrza Ghulamas Achmadas. 1947 m. įkūrus Pakistano valstybę, bendruomenės būstinė perkelta iš Kadijano Indijoje į Rabvą Pakistane.[1] 1984 m. bendruomenė buvo priversta iš Pakistano išsikelti į Jungtinę Karalystę.
Lahoro Achmadijos judėjimas taip pat užsiima pamokslavimu, nors labiau stengiasi atversti bendrai į islamą, o ne būtent į savo tikėjimą.[1]
.jpg)
Didelė dalis musulmoniškų bendruomenių nepripažįsta Achmadijos esant islamo dalimi, laiko juos esant eretikais.[2][3] 1973 m. Islamo bendradarbiavimo organizacija deklaravo, kad Achmadija su islamu nesusijusi. Pakistano vyriausybė Achmadijos pasekėjų taip pat nelaiko esant musulmonais.[4] Pakistane įvyko keletas prieš Achmadijos narius nukreiptų riaušių ir jų mečečių sprogdinimų. Daugelyje musulmoniškų šalių Achmadijos judėjimas yra oficialiai uždraustas, jo nariai susiduria su persekiojimais, grasinimais, žudynėmis. Vakarų šalyse prieš Achmadiją vietomis kovoja vietinės musulmonų bendruomenės.
Dėl Achmadijos persekiojimo, nėra gerai žinoma, kiek jos narių yra pasaulyje. Skaičiuojama, kad jų galėtų būti apie 10–20 milijonų.[5][6][7][8] Pakistane yra ~4 milijonai, Indijoje – nuo 60 tūkst. iki milijono narių. Didžioji dauguma priklauso Kadijano bendruomenei, Lahoro bendruomenė sudaro apie 0,2 % visų Achmadijos išpažinėjų.[9]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 Aḥmadiyyah. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Sayeed, Saad (2017-11-16). „Pakistan's long-persecuted Ahmadi minority fear becoming election scapegoat“. Reuters (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2021-08-14. Nuoroda tikrinta 2021-08-14.
- ↑ Paracha, Nadeem F. (2013-11-21). „The 1974 ouster of the 'heretics': What really happened?“. DAWN.COM (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2015-06-13. Nuoroda tikrinta 2021-08-14.
- ↑ „Constitution (Second Amendment) Act, 1974“. The Constitution of Pakistan. pakistani.org. Suarchyvuota iš originalo 2017-07-17. Nuoroda tikrinta 2020-01-21.
- ↑ Breach of Faith. Human Rights Watch. 2005 m. birželio mėn. p. 8. Suarchyvuota iš originalo 2023-02-16. Nuoroda tikrinta 2015-08-12. „Estimates of around 20 million would be appropriate“
- ↑ Larry DeVries; Don Baker; Dan Overmyer (2011 m. sausio mėn.). Asian Religions in British Columbia. University of Columbia Press. ISBN 978-0-7748-1662-5. „The community currently numbers around 15 million spread around the world“
- ↑ Juan Eduardo Campo (2009). Encyclopedia of Islam. Infobase. p. 24. ISBN 978-0-8160-5454-1. „The total size of the Ahmadiyya community in 2001 was estimated to be more than 10 million“
- ↑ „Ahmadiyya Muslims“. PBS. 2012-01-20. Suarchyvuota iš originalo 2015-03-10. Nuoroda tikrinta 2013-10-06.
- ↑ Simon Ross Valentine (2008-10-06). Islam and the Ahmadiyya Jamaʻat: History, Belief, Practice. Columbia University Press. p. 61. ISBN 978-0-231-70094-8.