Acesulfamas K
| Kalio acesulfamas | |
|---|---|
| |
| Sisteminis (IUPAC) pavadinimas | |
| CAS numeris | 55589-62-3 |
| PubChem | 23683747 |
| EINECS | 259-715-3 |
| Cheminė formulė | C4H4KNO4S |
| Molinė masė | 201,242 g/mol |
| SMILES | [K+].CC1=CC(=NS(=O)(=O)O1)[O-] |
| Rūgštingumas (pKa) | |
| Bazingumas (pKb) | |
| Valentingumas | |
| Fizinė informacija | |
| Tankis | |
| Išvaizda | Balti kristaliniai milteliai |
| Lydymosi t° | 225 °C |
| Virimo t° | |
| Lūžio rodiklis (nD) | |
| Klampumas | |
| Tirpumas H2O | 270 g/l (+20 °C) |
| Šiluminis laidumas | |
| log P | |
| Garavimo slėgis | |
| kH | |
| Kritinis santykinis drėgnumas | |
| Farmakokinetinė informacija | |
| Biotinkamumas | |
| Metabolizmas | |
| Pusamžis | |
| Pavojus | |
| MSDS | |
| ES klasifikacija | |
| NFPA 704 | |
| Žybsnio t° | |
| Užsiliepsnojimo t° | |
| R-frazės | |
| S-frazės | |
| LD50 | |
| Struktūra | |
| Kristalinė struktūra | |
| Molekulinė forma | |
| Dipolio momentas | |
| Simetrijos grupė | |
| Termochemija | |
| ΔfH |
|
| Giminingi junginiai | |
| Giminingi grupė | |
| Giminingi junginiai | |
| Giminingos grupės | |
Acesulfamas K (angl. Acesulfame potassium; Acesulfame K; Ace K) – neįsisavinamas dirbtinis saldiklis, Europos Sąjungos E numerių sąraše esantis E950. Prekiniai pavadinimai Sunett ir Sweet One.
1967 m. jį atsitiktinai atrado vokietis chemikas Karlas Klausas (Karl Clauss), dirbęs Hoechst AG (dabartinė Nutrinova).[1]
Savo chemine sandara kalio acesulfamas yra 6-metil-1,2,3-oksatiazino-4(3H)-ono 2,2-dioksido kalio druska.
Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai balti kristaliniai milteliai, kurių molekulinė formulė yra C4H4KNO4S, o molekulinė masė – 201,24.[2]
Maisto priedas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dirbtinis saldiklis – Europos Sąjungos E numerių sąraše esantis E950.
Kalio acesulfamas yra 180–200 kartų saldesnis už sacharozę, tiek pat saldus kaip ir aspartamas, dukart mažiau saldus už sachariną, keturis kartus mažiau saldus už sukralozę.
Kaip ir sacharinas acesulfamas turi kartoką poskonį, ypač būdamas didelės koncentracijos. Kraft Foods užpatentavo natrio ferulato naudojimą acesulfamo poskoniui nuslėpti.[3]
Acesulfamas K dažnai maišomas su kitais saldikliais (paprastai aspartamu ar sukraloze). Teigiama, kad šių mišinių skonis labiau primena sacharozės skonį ir kad abu ingredientai veikia sinergiškai, o mišinys saldesni negu atskirų komponentų saldumų suma.
Skirtingai negu aspartamas kalio acesulfamas yra stabilus karštyje net saikingoje rūgštinėje ar bazinėje aplinkoje, todėl gali būti naudojamas kepamuose gaminiuose ar ilgo laikymo produktuose. Gazuotuose gėrimuose kalio acesulfamas beveik visada naudojamas su kokiu kitu saldikliu (aspartamu ar sukraloze). Naudojamas jogurtuose, nealkoholiniuose gėrimuose, saldainiuose bei kituose konditeriniuose gaminiuose.
Kalio acesulfamą naudoja ir farmacijoje[4] kaip nemetabolizuojamą saldiklį, kuris gerina kramtomų ir geriamų preparatų skonį.
Saugos klausimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dėl kalio acesulfamo, kaip ir aspartamo, sacharino, sukralozės ir kitų saldiklių, saldesnių už sacharozę, saugumo kartais kyla abejonių. Šių saldiklių tyrimai iki šiol patikimai neparodė jų nesaugumo, todėl JAV Maisto ir vaistų administracija (angl. Food and Drug Administration; FDA) leidžia naudoti šias medžiagas kaip bendros paskirties maistinius saldiklius.
Kalio acesulfamo naudojimo kritikai teigia, kad ši cheminė medžiaga nėra pakankamai ištirta ir gali būti kancerogeniška, nors kaltinimus kancerogeniškumu atmeta tiek JAV FDA[5], tiek atitinkamos ES institucijos.[6]
Skelbiamos kelios potencialios problemos, susijusios su acesulfamo vartojimu ir pagrįstos eksperimentais su gyvūnais. Viena šių problemų yra eksperimentai, parodę kad kalio acesulfamas žiurkėse skatina insulino išskyrimą proporcingai acesulfamo dozei, kas galbūt gali pasunkinti reakcinę hipoglikemiją (gali ištikti hipoglikemijos priepuoliai)[7]
Tyrimai su laboratoriniais graužikais neparodė, kad į organizmą patenkantis kalio acesulfamas didintų auglių susidarymo tikimybę.[8]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Clauss K., Jensen H. (1973). „Oxathiazinone Dioxides - A New Group of Sweetening Agents“. Angewandte Chemie International Edition 12 (11): 869–876. doi:10.1002/anie.197308691.
- ↑ David J. Ager, David P. Pantaleone, Scott A. Henderson, Alan R. Katritzky, Indra Prakash, D. Eric Walters (1998). „Commercial, Synthetic Nonnutritive Sweeteners“ (PDF). Angewandte Chemie International Edition 37 (13-24): 1802–1817. doi:10.1002/(SICI)1521-3773(19980803)37:13/14<1802::AID-ANIE1802>3.0.CO;2-9.
- ↑ United States Patent 5,336,513
- ↑ http://www.who.int/prequal/trainingresources/pq_pres/TrainingZA-April07/Excipients.ppt
- ↑ Kroger M, Meister K, Kava R (2006). „Low-calorie Sweeteners and Other Sugar Substitutes: A Review of the Safety Issues“. Comprehensive Reviews in Food Science and Food Safety 5 (2): 35–47. doi:10.1111/j.1541-4337.2006.tb00081.x.
- ↑ http://ec.europa.eu/food/fs/sc/scf/out52_en.pdf
- ↑ „The effect of artificial sweetener on insulin secretion. 1. The effect of acesulfame K on insulin secretion in the rat (studies in vivo)=Horm Metab Res. 1987 Jun;19(6):233-8“.
- ↑ „Toxicity studies of acesulfame potassium“ (PDF). National institutes of health. Nuoroda tikrinta 2009-04-01.