Abu Jusufas I Jakubas Almansuras
| Abu Jusufas I Jakubas Almansuras arab.: ابو يوسف يعقوب المنصور | |
|---|---|
| Maroko kalifas | |
| Almochadų dinastija | |
| Gimė | 1160 m. |
| Mirė | 1199 m. sausio 23 d. (~39 metai) Marakeše |
| Tėvas | Abu Jakubas Jusufas I |
| Maroko kalifas | |
| Valdė | 1184-1199 m. |
| Pirmtakas | Abu Jakubas Jusufas I |
| Įpėdinis | Muhamedas Anasyras |
Abu Jusufas I Jakubas Almansuras (arab.: ابو يوسف يعقوب المنصور, g. 1160 – m. 1199 m. sausio 23 d. Marakeše) – nuo 1184 m. Almochadų dinastijos Maroko kalifas.[1]
Abu Jusufas I Jakubas Almansuras buvo Abu Jakubas Jusufas I sūnus.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
25 metų Abu Jusufas I Jakubas valdžią paveldėjo po tėvo mirties ir pasivadino Almansuru. Jam iš naujo teko įsitvirtinti Ispanijoje, be to įtempta padėtis buvo ir Tunise, kur įsiveržė Maljorkos emyrai broliai Banu Ganijai (Banu Ghaniya). 1184 m. jie netikėtai užėmė Bedžają, paskui, padedami vietos gyventojų, Alžyrą ir Milianą (Khemis Meliana) (1186 m.), Gafsą (Tunisas) (1187 m.). Jaunasis kalifas puolė brolius Banu Ganijus ir nugalėjo prie Konstantinos, o paskui ir prie Gabeso. Kad baigti vietos genčių sukilimą jis perkėlė į Maroką tris arabų gentis, bet vis tiek čia Almohadų valdžia liko silpna. 1188 m. Jahija ibn Ganija (Yahya Ibn Ghaniya) atnaujino karą ir per kelerius metus užkariavo visą rytų Magrebą. Almansuras dviem frontais negalėjo kariauti tad didžiausią dėmesį skyrė Pirėnams. Almansuras 1189 m. įsiveržė į Portugaliją ir užėmė Silves pilį (Algarvė), o 1190-1191 m. Alcácer do Sal, Palmelos, Almados, Abrantes ir Tomaro pilis. Ispanijoje krikščionys, vadovaujami Kastilijos karaliaus Alfonso VIII, po ilgos apgulties iš Almochadų atėmė Kuenką, o Leono karalius – Estremadūrą. Almansuras kruopščiai ruošėsi atsakomajam mūšiui ir 1195 m. liepos 18 d. prie Alarkos nugalėjo kastiliečius (Battle of Alarcos). Po šios pergalės Almansuras pradėjo puolimą prieš Toledą, Madridą ir Kuenką, bet šių miestų apgultys buvo bevaisės.
Abu Jusufas I Jakubas Almansuras mirė 1199 m. sausio 23 d. Marakeše.
Tuo metu, kai šalies pakraščiuose vyko karai, pačiame Maroke buvo taika. Šalyje klestėjo prekyba, architektūra, filosofija ir mokslas. Todėl Almansuro valdymas buvo sėkmingiausias Almochadų imperijos istorijoje. Šalyje vyko statybos ir buvo tiesiami keliai, Marakeše pastatytas vandentiekis ir ligoninė, Kutubijos ir Elmansurijos (El Mansouria) mečetės, pietinėje senamiesčio dalyje Kasba. Almansuras Rabate bandė pastatyti didžiausią tuo metu pasaulyje mečetę (dabar Hasano Bokštas), bet kalifui mirus darbai sustojo.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ al Mansūras (al-Manṣūr), Abū Yūṣuf Ya‘qūb al-Manṣūr. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 225 psl.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Istorinis žodynas Archyvuota kopija 2008-01-29 iš Wayback Machine projekto.;
- Musulmonų vadovai.
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Abu Jakubas Jusufas I |
Almochadų dinastija 1184–1199 m. |
Po to: Muhamedas Anasyras |