Abiejų Tautų Respublikos karinis jūrų laivynas

Abiejų Tautų Respublikos karinis jūrų laivynas – ATR kariuomenės dalis.

Karinis jūrų laivynas buvo nedidelis ir ATR istorijoje vaidino palyginti nedidelį vaidmenį.^[1] Nors Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo priėjimą prie Baltijos jūros ir laikinai prie Juodosios jūros, tačiau nei Lenkija, nei Lietuva neturėjo reikšmingo laivyno, kol 1568 m. Žygimantas II Augustas per Septynerių metų Šiaurės karą įsteigė pirmąją karinio jūrų laivyno komisiją.

Istorija

Zigmanto Vazos laivyno kūrimo planai

XVII a. pabaigoje ATR pradėjo valdyti Vazos ir įsitraukė į kelis karus su Švedija (dominium maris baltici).^[1] Vazų monarchai bandė sukurti tinkamą laivyną, tačiau jų bandymai nuolat žlugo dėl lėšų trūkumo karališkajame ižde; bajorija nematė laivyno poreikio ir atsisakė rinkti mokesčius jo kūrimui.^[1] Valdant Zigmantui Vazai garsiausia Respublikos laivyno, kuriam vadovavo olandų admirolas Arendas Dikmanas, pergalė įvyko 1627 m. per ATR–Švedijos karą Olivos mūšyje.

Nepriklausomo laivyno planai netrukus žlugo dėl blogai įvykdytos sąjungos su Habsburgais, kurie 1629 m. vasario 8 d. perėmė ATR laivyną po 1627 m. vykusių derybų tarp Gabriel Posse (ATR atstovo) ir Gabriel de Roy (Ispanijos imperijos atstovo)^[2] dėl katalikų laivyno, kurio misija buvo kontroliuoti Baltijos jūrą iš Olborgo, Kolobžego, Rostoko, Frydrichštato ir Vismaro (teritorijos, kurias buvo užėmęs Šventosios Romos Imperijos Baltijos jūros admirolas Albrechtas fon Valenšteinas, Ispanijos sąjungininkas) prieš Šiaurės Europos protestantų laivynus, kurie tuo metu buvo jų bendri priešai.^[1]^[3] Tai išprovokavo nedidelę ATR intervenciją į Trisdešimtmečio karą, siekiant padėti Ispanijos Nyderlandams prieš Daniją-Norvegiją, Angliją ir Nyderlandų respubliką (planuojant atidaryti naują Aštuoniasdešimtmečio karo frontą), mainais už pažadėtą Habsburgų Ispanijos pagalbą prieš Švediją (susitarus, kad ATR perims Flandrijos laivyną ir gaus Ispanijos technines konsultacijas savo jūrų pramonei). Respublikos laivai, išsiųsti į Vismarą, buvo daug geriau aprūpinti nei imperatoriškieji, nes jų flagmanas buvo galeonas „Król Dawid“ (Karalius Dovydas), ir net gąsdino Švedijos karalių Gustavą II Adolfą dėl savo potencialo, jei Valenšteinas pridėtų savo statomus laivus arba sukurtų dar vieną atskirą Ispanijos Baltijos laivyną, tačiau kilo nenumatytų problemų, nes ATR įgulos atsisakė plaukti, jei nebus sumokėta iš anksto, nes daugelis jų buvo valstiečiai, kurie buvo įpratę plėšti švedų blokuojamas pakrantes, tačiau ekspedicija į Vismarą jiems atrodė nenaudinga ir nesuprantama. Be to, vidiniai Ispanijos, Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Katalikų lygos ir Valenšteino interesų ir vadovybės konfliktai bei 1627 m. Ispanijos bankroto padariniai neleido šiam Ispanijos ir ATR laivynui vykdyti jokių svarbių operacijų – jis buvo priverstas kovoti su Danijos ir Švedijos laivynais labai nedidelėse pavienėse kautynėse.

Respublikos laivynas šiaurės Vokietijoje išprovokavo danus, kurie 1629 m. užpuolė Gdanską ir sunaikino jų laivininkystės pramonę, o 1632 m. per Švedijos intervenciją į Trisdešimtmečio karą buvo užgrobta 10 ATR laivų, tarnavusių Ispanijai. Zigmantas Vaza, o vėliau Vladislovas Vaza keletą metų reikalavo iš Pilypo IV kompensacijos už prarastą laivyną.^[3]

1625 m. įsteigta Karališkoji laivų komisija (Komisja Okrętów Królewskich). Ši komisija, kartu su 1637 m. Seimo galutiniu lėšų skyrimu, bandė sukurti nuolatinį Abiejų Tautų Respublikos karinį jūrų laivyną. 1632 m. sostą užėmęs Vladislovas Vaza nupirko 12 laivų ir pastatė karališkajam laivynui skirtą uostą (Vladyslavove).^[1]

Vladislovas Vaza ir laivyno plėtros planai

Valdovo Vladislovo Vazos pasirašytame ir prisiektame 58-ajame straipsnyje Pacta conventa skelbiama apie karo laivyno sukūrimą „pagal Abiejų Tautų Respublikos poreikius“. Vladislovas, užėmęs sostą po savo tėvo Zigmanto Vazos mirties 1632 m., pasisakė už Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės, įskaitant laivyną, plėtrą ir modernizavimą.

Nepaisant jo pastangų, jam nepavyko atgauti švedų užgrobtų laivų Vismare ir Travemiundėje. Jis nusprendė sukurti naują laivyną ir šiai užduočiai įvykdyti įsteigė Karinio jūrų laivyno komisiją, kuriai pirmininkavo Gerardas Denhofas. Kiti šios komisijos nariai buvo pasirinkti neatsitiktinai, joje buvo turtingų karaliaus šalininkų, pavyzdžiui, pirklys ir prekybinio laivyno savininkas iš Gdansko Georg Hewel. Kadangi Seimas nenorėjo mokėti už naujus laivus, o karališkasis iždas nuolat buvo tuščias, naujas laivynas buvo sukurtas jo dėka. Jis perdavė karaliui 10 laivų, keli iš jų turėjo mažo kalibro patrankas. Šiuos laivus reikėjo modernizuoti, kad jie galėtų gabenti sunkesnes patrankas. Be to, karalius norėjo pastatyti keletą galeonų Gdanske ir Pucke, o dėl ilgo statybos laiko – įsigyti keletą laivų užsienyje, tačiau šie planai liko neįgyvendinti (išskyrus vieno danų laivo pirkimą, kuriam reikėjo gana rimto remonto).

Taigi naująjį laivyną sudarė 10 buvusių prekybinių laivų, iš kurių didžiausi buvo „Czarny Orzeł“ (Juodas erelis – 420 tonų, 32 patrankos), „Prorok Samuel“ (Pranašas Samuelis – 400 tonų, 24 patrankos), „Wielkie Słońce“ (Didžioji saulė – 540 tonų, 24 patrankos) ir „Nowy Czarny Orzeł“ (Naujasis juodas erelis – 24 patrankos). Vadovauti naujai sukurtam laivynui buvo pavesta kontradmirolui Aleksandrui Setonui.

Karalius nepamiršo užtikrinti saugios būstinės naujai sukurtam laivynui. Pucko uostas buvo per seklus didžiausiems laivams, o Vyslos žiočių tvirtovės (netoli Gdansko) naudojimas nuolat kėlė sunkumų Gdansko gyventojams (jie bijojo, kad karalius, turintis stiprią jūrų ranką, kėsinsis į jų „laisves“, kontroliuos rinkliavas, taikys mokesčius ir t. t.). Karališkieji inžinieriai Frydrichas Gedkantas, Janas Pleitneris ir Eljašas Arciševskis parinko vietą dviem naujiems įtvirtinimams su karinio jūrų laivyno būstinėmis Helio nerijoje. Jie buvo pastatyti per rekordiškai trumpą laiką (baigti 1634 m., sudarė tvirtos medinės (ąžuolinės) palisados, molinės sienos, tranšėjos ir gynybiniai grioviai). Šie įtvirtinimai buvo pavadinti karaliaus ir jo brolio vardais: Vladyslavovas ir Kazimierovas (nedidelis Vladyslavovo miestelis ir dabar tebėra neryje – tvirtovė buvo maždaug jo pakraštyje).

Be to, buvo atvežta apie 500 Konstantino Koleko vadovaujamų kazokų su mažomis valtimis (čaikomis), tačiau neaišku, ar jos iš viso buvo panaudotos.^[4] Pagrindinis jų tikslas buvo pažeisti švedų komunikacijas ir tiekimo linijas prie Piliavos ir Aismarių. Buvo planuojama panaudoti kazokus jų lengvomis, bet labai greitomis valtimis prieš Livoniją ir net puldinėti Švedijos krantus (deginti, plėšti, gaudyti prekybinius laivus ir t. t.).

Karaliaus planas niekada nesulaukė tvirtos bajorijos paramos: didelės išlaidos ir nenoras stiprinti karaliaus valdžią visada žlugdė Vladislovo planus. Taigi net visos karaliaus išlaidos, patirtos modernizuojant tuos dešimt laivų, nebuvo visiškai padengtos. Dėl nesėkmingų tarptautinių sąjungų (su Danija ir Maskva) jis negalėjo imtis jokių puolamųjų veiksmų, todėl dauguma karų, kuriuose jis dalyvavo, buvo gynybiniai (pavyzdžiui, 1634 m. Smolensko karas su Maskva). Stumsdorfe pasirašytos naujos paliaubos su Švedija išmušė paskutinį argumentą iš karaliaus rankų. Po to karalius norėjo savo laivais suorganizuoti pirmąją lenkų prekybos bendrovę (padedant Hewel), tačiau Hewel mirtis sustabdė net ir šiuos planus.

1637 m. laivyną sunaikino Danija, nepaskelbusi karo.^[5] Likę laivai buvo parduoti 1641–1643 m., o tai reiškė ATR karinio jūrų laivyno pabaigą.^[1]

Laivyno laivai

Rycerz Święty Jerzy (Šventojo Jurgio riteris) – galeonas, 31 patranka, 400 tonų.
Latający Jeleń (Skraidantis elnias) – galeonas, 20 patrankų, 300 tonų.
Panna Wodna (Vandens mergelė) – 12 patrankų, 160 tonų.
Czarny Kruk (Juodasis varnas) – 16 patrankų, 260 tonų.
Żółty Lew (Geltonasis liūtas) – 10 patrankų, 120 tonų.
Wodnik (Vandenis) – galeonas, 17 patrankų, 200 tonų.
Król Dawid (Karalius Dovydas) – galeonas, 31 patranka, 400 tonų.
Arka Noego (Nojaus arka) – 16 patrankų, 180 tonų.
Biały Lew (Baltasis liūtas) – 8 patrankos, 200 tonų.
Płomień (Liepsna) – 18 patrankų, 240 tonų.

Išnašos

1 2 3 4 5 6 Juliusz Bardach, Boguslaw Lesnodorski, Michal Pietrzak, Historia panstwa i prawa polskiego. Warsaw: Paristwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987, p.231
↑ „Gabriel de Roy | Real Academia de la Historia“. dbe.rah.es. Nuoroda tikrinta 2024-03-29.
1 2 Wallenstein, Vasa Dynasty and Spanish-Polish Fleet in the Baltic Sea, 1628-1632. Karel Staněk, Michal Wanner. 2018.
↑ Vieni šaltiniai teigia, kad kazokai buvo pasitelkti, kiti – kad jie neatvyko iki paliaubų.
↑ Michael Roberts (1984-01-27). The Swedish Imperial Experience 1560-1718. Cambridge University Press. pp. 16–17. ISBN 978-0-521-27889-8. Nuoroda tikrinta 2011-06-07.

[bardach231-1] 1 2 3 4 5 6 Juliusz Bardach, Boguslaw Lesnodorski, Michal Pietrzak, Historia panstwa i prawa polskiego. Warsaw: Paristwowe Wydawnictwo Naukowe, 1987, p.231

[2] „Gabriel de Roy | Real Academia de la Historia“. dbe.rah.es. Nuoroda tikrinta 2024-03-29.

[:0-3] 1 2 Wallenstein, Vasa Dynasty and Spanish-Polish Fleet in the Baltic Sea, 1628-1632. Karel Staněk, Michal Wanner. 2018.

[4] Vieni šaltiniai teigia, kad kazokai buvo pasitelkti, kiti – kad jie neatvyko iki paliaubų.

[Roberts1984-5] Michael Roberts (1984-01-27). The Swedish Imperial Experience 1560-1718. Cambridge University Press. pp. 16–17. ISBN 978-0-521-27889-8. Nuoroda tikrinta 2011-06-07.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]