Abdur Rahmanas III
| Abdur Rahmanas III | |
|---|---|
| |
| Abdur Rahmano III vardo drachma | |
| Gimė | 891 m. |
| Mirė | 961 m. |
| Pareigos | Kordobos emyras 912−929 m., Kordobos kalifas 929−961 m. |
Abdur Rahmanas III (Abduramanas III, ar Abdurachmanas III ir Abd ar Rachmanas III, arab. عبد الرحمن = ʿAbd ar-Raḥmān, 891–961 m.) – X a. Kordobos emyras, save paskelbęs kalifu, iš Omejadų dinastijos. Vienas iš ryškiausių viduramžių musulmonų valdovų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Abdur Rahmanas gimė 891 m. sausį. Kordobos emyru tapo 912 m. spalį mirus seneliui Abdulai. Senelis buvo nužudęs savo sūnų, kad šis nebandytų uzurpuoti jo sosto, o kita versija – nužudė, nes jam padarė įspūdį anūko inteligentiškumas, protas ir manieros. Įžengus Abdur Rahmanui į sostą vietos gyventojai jau nuo pirmųjų jo valdymo metų (jam buvo tik kiek daugiau nei 20) aukštai vertino naująjį emyrą. Jo senelio valdymo pabaigoje priešiškai Omejadams nusiteikę arabai ir užsislapstinę krikščionys puldinėjo miestus, plėšė prekių vilkstines. Po 10 dienų valdymo Abdur Rahmanas III asmeniškai išstatė maištininkų lyderio galvą miesto centre, taip susikurdamas griežto ir nedvejojančio valdovo reputaciją. Pirmąjį dešimtmetį jis nuolat kariavo su maištininkais, iš kurių grėsmingiausiu buvo slaptas krikščionis Omaras ibn Hafsūnas iš Bobastro. 913 m. Abdur Rahmanas III užėmė Sevilją, sugriovė 70 maištininkų tvirtovių. 917 m. mirus Omarui ibn Hafsūnui maištininkų pasipriešinimas pakriko. Abdur Rahmano III pajėgos 928 m. užėmė Bobastrą, 933 m. užvaldė Toledą ir pajungė visą musulmonišką Iberiją Kordobos valdžiai.
Kitus karus Abdur Rahmanas III vykdė su Iberijos šiaurėje įsitvirtinusiais krikščionimis. 913 m. Leono karalystės pajėgos užėmė Evoros miestą ir išžudė vietos musulmonus. Iki 920 m. Abdur Rahmanas III suorganizavo plačios apimties karinę kampaniją prieš Leono ir Navaros karalystes ir tais metais sumušė jungtines krikščionių pajėgas. 924 m karinės kampanijos metu buvo užimta Pamplona ir krikščionių pozicijos buvo tiek nustumtos, kad jie nebegrėsė Kordobai sekančius 15 metų. 939 m. į žygį prieš Kordobos emyratą išsirengęs Leono karalius Ramiras II sumušė Abdur Rahmano III pajėgas prie Simakaso, emyras vos pabėgo iš mūšio lauko. Po to Abdur Rahmanas III nekovojo tiesiogiai prieš Ramirą II ir vėl pradėjo karines kampanijas po pastarojo mirties 950 m. prasidėjus pilietinėms kovoms tarp krikščionių. Jam pavyko vėl nustumti krikščionis ir tapti galingiausiu valdovu Iberijoje.
929 m. Abdur Rahmanas III pasiskelbė kalifu. Tai įsiutino Š. Afrikoje ir visų pirma Egipte įsitvirtinusius Fatimidus, tuo metu galingiausią musulmonų dinastiją, kurie patys titulavosi kalifais. Be to, Fatimidai išpažino šiizmo pakraipos islamą, besiskiriantį nuo Abdur Rahmano III sunizmo. Taip pat, Fatimidus erzino, kad jie negali kontroliuoti prekybos Sachara kelių be Omejadų įsikišimo. Per kilusius karus tarp musulmonų Abdur Rahmanas III ne kartą rengė žygius į Š. Afriką. Sukurstė sukilimą Kairuane ir 931 m. įtvirtino Seutą, kuri buvo jo žygių forpostas. Ir, nors jam ir nepavyko įveikti Fatimidų, jo autoritetas Afrikos šiaurės vakaruose tarp musulmonų buvo didžiulis.
Valdant Abdur Rahmanui III jo valdoma Iberija suklestėjo ekonomiškai. Buvo pradėtos kaldinti gryno aukso ir sidabro monetos, kurios buvo pripažįstamos visur tarp arabų. Jo nurodymu pastatytas naujas miestas Medina Azahara, kuriame įsikūrė jo dvaras ir valdininkai. Jis pagarsėjo tolerancija leidęs Kordobos žydų ir krikščionių mažumoms išpažinti savo tikėjimus. Abdur Rahmanas III skyrė dideles sumas Kordobos infrastruktūros plėtimui, didžiosios mečetės atnaujinimui ir pastatų statyboms. Jo valdymo metu Kordoboje, sakoma, buvo 100 tūkst. pastatų, 3 tūkst. mečečių, bažnyčių, sinagogų. Šimtai bibliotekų ir prekyviečių knygomis leido Kordobai garsėti kaip mokslo centrui. 949 m. jis nužudė savo sūnų dėl sąmokslo prieš jį. Abdur Rahmanas III valdė 49 metus ir mirė 961 m. spalio 15 d. Jis buvo pasiskelbęs „Dievo religijos gynėju“. Sostą paveldėjo jo sūnus Hakamas II.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alexander Mikaberidze. Conflict and Conquest in the Islamic World, 2011, t. I, p. 14
- Enciklopedija Britannica
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |