ATR–kazokų–totorių karas

ATR–kazokų–totorių karas
Vėliavą nešantis kazokas, Józef Brandt paveikslas
Data 1666–1671 m. Vieta Abiejų Tautų Respublika, Kazokų etmonatas ir Krymo chanatas Rezultatas ATR pergalė ATR–Osmanų imperijos karo pradžia
Konflikto šalys
Abiejų Tautų Respublika M. Chanenkos šalininkai I. Sirkos šalininkai	P. Dorošenkos šalininkai Krymo chanatas Budžako orda Parama Osmanų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Jonas Sobieskis Mychaila Chanenka Ivanas Sirka	Petro Dorošenka Adilas Girėjus Selimas I Girėjus
Pajėgos
38 200	23 000 kazokų 35 000–40 000 totorių

ATR–kazokų–totorių karas (lenk. Wojna polsko-kozacko-tatarska, ukr. Польсько-козацько-татарська війна) – 1666–1671 m. karinis konfliktas tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Kazokų etmonato bei Krymo chanato (abu Osmanų imperijos vasalai). Jis įvyko po 1654–1667 m. ATR–Rusijos karo ir buvo 1672–1676 m. ATR–Osmanų imperijos karo preliudija.

Karas

1666 m. kazokų etmonas Petro Dorošenka, siekdamas įsitvirtinti Ukrainoje, tačiau patirdamas pralaimėjimus kovoje su kitomis šio regiono valdžios siekiančiomis jėgomis (Abiejų Tautų Respublika ir Rusijos caryste), siekdamas išsaugoti savo galią Ukrainoje, pasirašė sutartį su Osmanų imperijos sultonu Mechmedu IV, kuria Kazokų etmonatas buvo pripažintas Osmanų imperijos vasalu.

Tuo tarpu ATR pajėgos bandė numalšinti neramumus Ukrainoje, tačiau buvo susilpnintos dešimtmečius trukusių karų (Chmelnickio sukilimas, Švedų tvanas ir 1654–1667 m. ATR–Rusijos karas). Bandydami pasinaudoti šia silpnybe, Krymo totoriai, kurie dažnai rengdavo antpuolius ATR pasienyje grobio ir vergų beieškant, įsiveržė į šalį, šįkart susivieniję su kazokais, vadovaujamais Dorošenkos. Juos sustabdė Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė, vadovaujama Jono Sobieskio, kuris atrėmė pirmąjį jų puolimą (1666–1667 m.), keletą kartų juos nugalėjo ir galiausiai pasiekė paliaubas po Pidhaicių mūšio 1667 m. spalio 6–16 d.

1670 m. Petro Dorošenka dar kartą bandė užimti Ukrainą, o 1671 m. Krymo chanas Adilas Girėjus, dabar remiantis ATR, buvo pakeistas naujuoju chanu Selimu I Girėjumi, kurį paskyrė Osmanų imperijos sultonas Mehcmedas IV. Selimas I Girėjus sudarė sąjungą su Dorošenka, bet, kaip ir 1666–1667 m., bendros kazokų ir totorių pajėgos buvo nugalėtos Jono Sobieskio. Girėjus vėl atnaujino ištikimybės priesaiką Osmanų sultonui Mechmedui IV ir prašė pagalbos, į ką Osmanų sultonas Mehmedas IV sutiko. Taip nesuderintas pasienio konfliktas virto įprastiniu karu, nes Osmanų imperija dabar buvo pasirengusi siųsti savo reguliarias pajėgas į kovos lauką, siekdama įgyti šio regiono kontrolę.

Kazokų parama Abiejų Tautų Respublikai

1667 m. Ivanas Sirka buvo vienas iš kazokų vadų, kurie atsisakė pripažinti Petro Dorošenkos autoritetą kaip kazokų etmono. Sirkos ekspedicija į Krymą atliko svarbų vaidmenį nukreipiant totorių dėmesį nuo Dorošenkos per mūšį Pidhaiciuose. Mychaila Chanenka Ostrohe pasirašė sutartį, kuria buvo pripažinta ATR valdžia Dešiniakrantėje Ukrainoje mainais už kazokų autonomiją. ATR diplomatai surengė derybas su I. Sirka, kuris nusprendė remti Chanenką ir pasisakyti prieš Dorošenką. 1670–1671 m. Chanenka ir Sirka vykdė bendras kampanijas prieš Osmanų imperiją, Krymo chanatą, Budžako ordą ir padėjo Jonui Sobieskiui prieš Dorošenkos pajėgas. Dorošenka nesugebėjo pasipriešinti Chanenkos–Sirkos sąjungai.

Šaltiniai

• Коляда, І.А. (2012). Отаман Сірко (ukrainiečių). Charkivas: Folio. ISBN 978-966-03-5804-1.
• Podhorodecki, Leszek (1987). Chanat Krymski i jego stosunki z Polską w XV-XVIIIw. Varšuva.{{cite book}}: CS1 priežiūra: vieta neturi leidėjo (nuoroda)