1999 m. Rytų Timoro krizė

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1999 m. Rytų Timoro krizė
Azijos dekolonizacijos ir Suharto atsistatydinimo dalis

Sugriauti namai Dilyje
Data 1999 m. balandžio 20 d. – 2002 m. gegužės mėn.s 20 d.
Vieta Rytų Timoro vėliava Rytų Timoras
Rezultatas Dideliu mastu sunaikinta infrastruktūra
Priešininkai
Rytų Timoro vėliava Rytų Timoras
Jungtinių Tautų Organizacija INTERFET
Jungtinių Tautų Organizacija UNTAET 		Indonezija Indoneziją palaikantys kovotojai
Vadai
Indonezija Virantas
Eurikas Guterišas
Pajėgos
11 000 kariškių ir policininkų[1] 1 000–2 000 Indonezijos kovotojų[2]
Aukos
17 žuvusiųjų (UNTAET personalas)[3]
Žuvo 1 400 civilių gyventojų
Daugiau nei 220 000 pabėgėlių[9]
Žuvo 2 žurnalistai[10]
Žuvo 1 Indonezijos karys[11]
Žuvo 1 Indonezijos policijos pareigūnas[12]

1999 m. Rytų Timoro krizė – tarptautinė krizė, prasidėjusi nuo Indoneziją remiančių kovotojų grupuočių išpuolių prieš civilius gyventojus ir išsiplėtusi iki visuotinio smurto visoje šalyje, kurio centras buvo sostinėje Dilyje. Smurtas sustiprėjo po to, kai dauguma balso teisę turinčių Rytų Timoro gyventojų pasirinko nepriklausomybę nuo Indonezijos. Manoma, kad išpuolių metu žuvo apie 1 400 civilių gyventojų. JT įgaliotos pajėgos (INTERFET), sudarytos daugiausia iš Australijos ginkluotųjų pajėgų karių, buvo dislokuotos Rytų Timore, kad užtikrintų ir palaikytų taiką.

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 m. gegužės mėn.s 21 d. Indonezijos prezidentas Bucharudinas Jusufas Habibis duoda prezidento priesaiką.

Rytų Timoro nepriklausomybė ar net ribota regioninė autonomija „Naujosios Suharto tvarkos“ metu nebuvo leistina. Nepaisant to, kad dešimtajame dešimtmetyje Indonezijos viešoji nuomonė retkarčiais nedrąsiai pripažindavo Timoro poziciją, buvo plačiai baiminamasi, kad nepriklausomas Rytų Timoras destabilizuotų Indonezijos vienybę.[13] 1997 m. pradžioje atnaujintos Jungtinių Tautų tarpininkavimo pastangos tarp Indonezijos ir Portugalijos.[14] Tačiau 1997 m. Azijos finansų krizė sukėlė didžiulius neramumus Indonezijoje ir 1998 m. gegužę privertė Suhartą atsistatydinti, taip nutraukiant trisdešimt metų trukusį prezidentavimą.[15] Prabovas, tuo metu vadovavęs galingam Indonezijos kariuomenės strateginiam rezervui, buvo ištremtas į Jordaniją, o karinės operacijos Rytų Timore bankrutuojančiai Indonezijos vyriausybei kainavo milijoną dolerių per dieną.[16] Vėliau prasidėjusiu santykinio politinio atvirumo ir pereinamuoju „reformasi“ laikotarpiu vyko precedento neturinčios diskusijos apie Indonezijos santykius su Rytų Timoro Respublika.

Likusią 1998 m. dalį visame Dilyje vyko diskusijų forumai, kuriuose buvo siekiama surengti referendumą.[16] Indonezijos užsienio reikalų ministras Alatas pavadino planus dėl laipsniškos autonomijos, vedančios į galimą nepriklausomybę, „tik skausmu be jokios naudos“.[17] 1998 m. birželio 8 d., praėjus trims savaitėms po to, kai pradėjo eiti pareigas, Suharto įpėdinis B. J. Habibis paskelbė, kad Indonezija netrukus pasiūlys Rytų Timorui specialų autonomijos planą.[15]

1998 m. pabaigoje Australijoje Džono Hovardo vyriausybė parengė laišką Indonezijai, kuriame pranešė apie Australijos politikos pokytį ir pasisakė už referendumo dėl nepriklausomybės surengimą per ateinantį dešimtmetį. Prezidentas B. J. Habibis tokią Australijos poziciją palaikė užuomina į Indonezijos „kolonijinį valdymą“, ir nusprendė paskelbti skubų referendumą šiuo klausimu.[18]

1999 m. gegužės mėn.s 5 d. Indonezija ir Portugalija paskelbė, kad bus surengtas balsavimas, kurio metu Rytų Timoro gyventojai galės pasirinkti autonomijos planą arba nepriklausomybę. Balsavimas, kurį turėjo administruoti Jungtinių Tautų misija Rytų Timore (UNAMET), iš pradžių buvo numatytas rugpjūčio 8 d., bet vėliau atidėtas iki rugpjūčio 30 d. Indonezija taip pat prisiėmė atsakomybę už saugumą. Šis susitarimas sukėlė nerimą Rytų Timore, tačiau daugelis stebėtojų mano, kad Indonezija būtų atsisakiusi įsileisti užsienio taikdarius balsavimo metu.[19]

Balsavimas ir smurtas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Griuvėsiai Dilyje
Pagrindinis straipsnis – 1999 m. referendumas dėl Rytų Timoro nepriklausomybės.

Autonomiją ir nepriklausomybę palaikančioms grupėms pradėjus vykdyti kampaniją, kelios Rytų Timoro integraciją palaikančios sukarintos grupės pradėjo grasinti ir smurtauti visoje šalyje. Buvo pastebėta, kad šios grupės, įtarinėjančios UNAMET šališkumu nepriklausomybės atžvilgiu, bendradarbiauja su Indonezijos kariais ir yra jų mokomos. Prieš paskelbiant gegužės mėn. susitarimą, per balandžio mėn. sukarintos grupuotės surengtą išpuolį Likisoje žuvo dešimtys Rytų Timoro gyventojų. 1999 m. gegužės mėn.s 16 d. Indonezijos karių lydima gauja Ataros kaime užpuolė įtariamus nepriklausomybės aktyvistus. Birželio mėn. kita grupė užpuolė UNAMET biurą Malianoje. Indonezijos valdžios institucijos teigė esančios bejėgės sustabdyti tai, kas, anot jų, buvo smurtas tarp konkuruojančių Rytų Timoro grupuočių, tačiau Revoliucinio Fronto už Nepriklausomą Rytų Timorą įkūrėjas Žozė Ramošas Horta prisijungė prie daugelio kitų, kurie šaipėsi iš tokių minčių.[20] 1999 m. vasario mėn. jis teigė: „Prieš pasitraukdama [Indonezija] nori sukelti didelį chaosą ir destabilizaciją, kaip visada žadėjo. Per daugelį metų tai nuolat girdėjome iš Indonezijos kariškių Timore.“[21]

Kai Indoneziją remiančių kovotojų lyderiai perspėjo dėl „kraujo liejimo“, Indonezijos ambasadorius ypatingiesiems pavedimams Franciskas Lopesas da Kruzas pareiškė: „Jei žmonės atmes autonomiją, Rytų Timore gali tekėti kraujas“.[22] Vienas sukarintų pajėgų lyderis paskelbė, kad balsuojant už nepriklausomybę kils „ugnies jūra“.[23] Artėjant balsavimo datai vis daugėjo pranešimų apie smurtą prieš palaikančius nepriklausomybę.[24]

Balsavimo diena, 1999 m. rugpjūčio 30 d., iš esmės vyko ramiai ir tvarkingai. Rugsėjo 4 d. JT generalinis sekretorius Kofis Ananas paskelbė, kad už nepriklausomybę balsavo 78,5 proc. registruotų rinkėjų.[25] Indoneziečius referendumo rezultatai šokiravo – jie negalėjo patikėti, kad Rytų Timoro gyventojai balsavo prieš prisijungimą prie Indonezijos. Tokį požiūrį nulėmė „Naujoji tvarka“, pagal kurią Rytų Timoras vaizduotas kaip integrali Indonezijos dalis. Daugelis gyventojų patikėjo žiniasklaidos pranešimais, kuriuose buvo kaltinamos Jungtinės Tautos ir Australija, spaudusios B. J. Habibį priimti rezoliuciją.

Po balsavimo UNAMET darbuotojams grįžus į Dilį, miestai buvo pradėti sistemingai naikinti. Praėjus kelioms valandoms po rezultatų paskelbimo sukarintos grupuotės pradėjo puldinėti žmones ir padeginėti sostinės Dilio apylinkes. Užsienio žurnalistai ir rinkimų stebėtojai pabėgo, o dešimtys tūkstančių Rytų Timoro gyventojų išvyko į kalnus. Indonezijos musulmonų gaujos užpuolė Dilio katalikų vyskupijos pastatą ir nužudė dvi dešimtis žmonių. Kitą dieną buvo užpulta ir sudeginta Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto būstinė. Vėliau beveik šimtas žmonių buvo nužudyti Suajuje, o pranešimai apie panašias žudynes pasipylė iš viso Rytų Timoro.[26] Didžioji dauguma JT darbuotojų, užsibarikadavusių Dilio komplekse, kurį užplūdo pabėgėliai, atsisakė evakuotis, nebent pabėgėliai taip pat pasitrauktų, tvirtindami, kad jie verčiau mirs nuo sukarintų grupuočių rankos.[25] Tuo pat metu Indonezijos kariai ir sukarintos gaujos į Vakarų Timoro stovyklas privertė išvykti daugiau kaip 200 000 žmonių. Šias stovyklas žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ apibūdino kaip „apgailėtinų sąlygų“.[27] Po kelių savaičių Australijos vyriausybė pasiūlė leisti JT komplekse esančius pabėgėlius ir JT darbuotojus evakuoti į Darviną, ir visi pabėgėliai bei visi JT darbuotojai, išskyrus keturis, buvo evakuoti.

Rugsėjo 8 d. į Džakartą atvykusiai JT delegacijai B. J. Habibis pasakė, kad pranešimai apie kraujo liejimą Rytų Timore yra „fantazijos“ ir „melas“.[28] Indonezijos kariuomenės generolas Virantas tvirtino, kad jo kariai kontroliuoja padėtį.[29][30]

Indonezijos pasitraukimas ir taikos palaikymo pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Tarptautinės pajėgos Rytų Timore.
Australijos karinių jūrų pajėgų katamaranas „Jervis Bay“ Dilyje 1999 m. spalio mėn.

Dėl smurto, Australijoje, Portugalijoje ir kitose šalyse kilo didelis visuomenės pasipiktinimas, o aktyvistai Portugalijoje, Australijoje, Jungtinėse Valstijose bei kitose šalyse spaudė savo vyriausybes imtis veiksmų. Tuometinis Australijos ministras pirmininkas Džonas Hovardas konsultavosi su Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi Kofiu Ananu ir ragino JAV prezidentą Bilą Klintoną paremti Australijos vadovaujamas tarptautines taikos palaikymo pajėgas, kurios įžengtų į Rytų Timorą ir nutrauktų smurtą. Jungtinės Valstijos pasiūlė svarbius logistikos ir žvalgybos išteklius bei atgrasomąsias pajėgas, tačiau savo pajėgų operacijai neskyrė. Galiausiai rugsėjo 11 d. Bilas Klintonas paskelbė:[31]

Aiškiai pasakiau, kad mano pasiryžimas remti būsimą tarptautinės bendruomenės ekonominę pagalbą priklausys nuo to, kaip Indonezija spręs šiandien susidariusią padėtį.

Bilas Klintonas


Sunkiai ekonomiškai besiverčianti Indonezija nusileido. Rugsėjo 12 d. B. J. Habibis paskelbė, kad Indonezija išves savo karius ir leis į Rytų Timorą atvykti Australijos vadovaujamoms tarptautinėms taikos palaikymo pajėgoms.[32] Indonezijos įgulą salos rytuose sudarė 745-asis batalionas, kurio didžioji dalis pasitraukė laivais, tačiau viena kuopa, pasiėmusi bataliono transporto priemones ir sunkiąją techniką, pasitraukė į vakarus šiauriniu pakrantės keliu link Dilio ir Indonezijos sienos, griaudama viską pakeliui. Pakeliui jie nužudė dešimtis beginklių civilių, o netoli Dilio nužudė vieną žurnalistą ir bandė nužudyti dar du.

1999 m. rugsėjo 15 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba išreiškė susirūpinimą dėl blogėjančios padėties Rytų Timore ir priėmė JT Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1264, kurioje paragino tarptautines pajėgas atkurti taiką ir saugumą Rytų Timore, saugoti ir remti ten veikiančią Jungtinių Tautų misiją bei palengvinti humanitarinės pagalbos operacijas, kol bus patvirtintos ir dislokuotos Jungtinių Tautų taikos palaikymo pajėgos.[33]

Rugsėjo 20 d. į Dilį įžengė australų generolo majoro Piterio Kosgrouvo vadovaujamos Tarptautinės pajėgos Rytų Timore, arba INTERFET, ir iki spalio 31 d. paskutiniai Indonezijos kariai paliko Rytų Timorą.[34] Į Rytų Timorą atvykus tūkstančiams tarptautinių karių, Indoneziją palaikantys kovotojai pabėgo per sieną į Indoneziją, iš kur nereguliariai rengė tarpvalstybinius reidus prieš INTERFET pajėgas.

Spalio pabaigoje buvo įsteigta Jungtinių Tautų pereinamojo laikotarpio administracija Rytų Timore (UNTAET), kuri dvejus metus administravo regioną. Šalies kontrolė buvo perduota Rytų Timoro vyriausybei, o 2002 m. gegužės mėn.s 20 d. paskelbta nepriklausomybė.[35] Tų pačių metų rugsėjo 27 d. Rytų Timoras įstojo į Jungtines Tautas kaip 191-oji valstybė narė.[36]

Didžiąją dalį INTERFET karinių pajėgų sudarė australai. Piko metu šalyje buvo daugiau kaip 5 500 australų karių, įskaitant pėstininkų brigadą ir šarvuočių bei aviacijos paramą. Ilgainiui prie pajėgų, kurių didžiausias skaičius viršijo 11 000 karių, prisidėjo dar 22 šalys.[37] Jungtinės Valstijos teikė svarbią logistinę ir diplomatinę paramą krizės metu. JAV jūrų pėstininkų batalionas, kurį sudarė 1 000 žmonių, taip pat šarvuočiai ir artilerija, buvo dislokuoti netoli kranto laive „USS Belleau Wood“, kad atliktų strateginio rezervo funkciją didelio ginkluoto pasipriešinimo atveju.[38][39]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „UNSC Authorizes UN Troops for East Timor“.
  2. ↑ Smith, Anthony L. (2002). „TIMOR LESTE, TIMOR TIMUR, EAST TIMOR, TIMOR LOROSA'E: What's in a Name“. Southeast Asian Affairs. ISEAS–Yusof Ishak Institute: 54-77. JSTOR 27913201.
  3. ↑ „Facts and figures“. United Nations. 2002-03-31. Nuoroda tikrinta 2023-03-27.
  4. ↑ „Japan Self-Defense Forces Participation in UN Peacekeeping: An Idea Whose Time is Past“. nippon.com. 2016-12-05.
  5. ↑ 5,0 5,1 „Files reveal East Timor clashes“. www.etan.org.
  6. ↑ „Documents link NZ forces with Aussie torture probe“. NZ Herald.
  7. ↑ Alcott, Louisa May; Smith, Michael Geoffrey; Dee, Moreen (2003). Peacekeeping in East Timor: The Path to Independence. ISBN 9781588261427.
  8. ↑ „ASIANOW - Peacekeepers capture suspected elite forces in East Timor - September 28, 1999“. www.cnn.com.
  9. ↑ „Remembering UNHCR colleagues killed in Atambua, West Timor, twenty years on“. UNHCR. 2020-09-10. Nuoroda tikrinta 2023-03-27.
  10. ↑ „Attacks on the Press 1999: East Timor“. Committee to Protect Journalists. 2000-03-22. Nuoroda tikrinta 2023-03-27.
  11. ↑ „NZ peacekeepers kill Indonesian soldier“. NZ Herald.
  12. ↑ „Interfet fires at Indonesian police near frontier post“. www.irishtimes.com.
  13. ↑ Schwarz, A. (1994). A Nation in Waiting: Indonesia in the 1990s. Westview Press. p. 228. ISBN 1-86373-635-2.
  14. ↑ Marker, Jamsheed (2003). East Timor: A Memoir of the Negotiations for Independence. North Carolina: McFarlnad & Company, Inc. p. 7. ISBN 0-7864-1571-1.
  15. ↑ 15,0 15,1 Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 82. ISBN 0-8014-8984-9.
  16. ↑ 16,0 16,1 Friend, T. (2003). Indonesian Destinies. Harvard University Press. p. 433. ISBN 0-674-01137-6.
  17. ↑ Taylor, John G. (1999). East Timor: The Price of Freedom (1st leid.). New York: St. Martin's Press. p. xv.
  18. ↑ „Howard pushed me on E. Timor referendum: Habibie“. ABC News. 2008-11-15. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  19. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 86–89. ISBN 0-8014-8984-9.
  20. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 83–88. ISBN 0-8014-8984-9.
  21. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 84. ISBN 0-8014-8984-9.
  22. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 91. ISBN 0-8014-8984-9.
  23. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 92. ISBN 0-8014-8984-9.
  24. ↑ „International Federation for East Timor Observer Project. IFET-OP Report #7: Campaign Period Ends in Wave of Pro-Integration Terror"“. 1999-08-28. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  25. ↑ 25,0 25,1 Shah, Angilee (2006-09-21). „Records of East Timor: 1999“. UCLA International Institute. Suarchyvuotas originalas 2008-01-02. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  26. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 100–104. ISBN 0-8014-8984-9.
  27. ↑ „Indonesia/East Timor: Forced Expulsions to West Timor and the Refugee Crisis“. Human Rights Watch. 1999 m. gruodžio mėn. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  28. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 104. ISBN 0-8014-8984-9.
  29. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 107. ISBN 0-8014-8984-9.
  30. ↑ „Wiranto – survivor with iron will“. BBC News. 2000-02-13. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  31. ↑ „The Howard Years: Episode 2: "Whatever It Takes"“. Program Transcript. Australian Broadcasting Commission. 2008-11-24. Suarchyvuotas originalas 2010-09-23. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  32. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 108. ISBN 0-8014-8984-9.
  33. ↑ „UN approves Timor force“. BBC News. 1999-09-15.
  34. ↑ Nevins, Joseph (2005). A Not-So-Distant Horror: Mass Violence in East Timor. Ithaca, New York: Cornell University Press. p. 108–110. ISBN 0-8014-8984-9.
  35. ↑ „New country, East Timor, is born; UN, which aided transition, vows continued help“. UN News Centre. 2002-05-19. Suarchyvuotas originalas 2011-07-10. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  36. ↑ „UN General Assembly admits Timor-Leste as 191st member“. UN News Centre. 2002-09-27. Suarchyvuotas originalas 2007-12-18. Nuoroda tikrinta 2023-03-28.
  37. ↑ Horner, David (2001). Making the Australian Defence Force. The Australian Centenary History of Defence. IV. Melbourne: Oxford University Press. p. 9. ISBN 0-19-554117-0.
  38. ↑ Smith, M.G. (2003). Peacekeeping in East Timor: The Path to Independence. International Peace Academy Occasional Paper Series. Boulder: Rienner. p. 47–56.
  39. ↑ Martin, Ian (2002). Self-Determination In East Timor: The United Nations, The Ballot and International Intervention. International Peace Academy Occasional Paper Series. Boulder: Rienner. p. 113.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=1999_m._Rytų_Timoro_krizė&oldid=7198481"