1991 m. Lietuvos šachmatų čempionatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

1991 m. Lietuvos šachmatų čempionatas – tai 58-asis Lietuvos vyrų ir 44-asis Lietuvos moterų šachmatų čempionatai.

Lietuvos vyrų šachmatų čempionatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

58-asis Lietuvos vyrų šachmatų čempionatas vyko Vilniuje, 1991 m. rugsėjo 21 – rugsėjo 29 d. 76 šachmatininkai susirinko į Lietuvos atvirą šachmatų čempionatą. Jis buvo vykdomas, naudojant šveicariškąją sistemą. Reglamentas: devynios dienos – devyni ratai bei atidėtos partijos. Tarp dalyvių buvo 2 tarptautiniai meistrai, 5 Lietuvos sporto meistrai, 51 kandidatas į sporto meistrus ir 18 pirmojo atskyrio žaidėjų. Varžybose nebuvo Klaipėdos žaidėjų, negausiai buvo atstovaujami Kaunas ir Panevėžys.

Vyrų čempionato eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis ratas Jis prasidėjo netikėtais rezultatais: Darius Ruželė pralaimėjo mažeikiečiui R. Paškevičiui, atkakliai priešinosi meistrams ir kiti. Taikiai sužaidė S. Romanovas – D. Zagorskis, K. Kaunas – G. Sevrukas, E. Šlekys – Sutkevičius, G. Šarkanas – A. Uogelė. Kitose partijose: V. Šlapikas nugalėjo tarptautinę meistrę iš Latvijos Ilzę Rubenę, o R. Narmontas pralaimėjo V. Majorovui.

Antrasis ratas. Netikėtumų mažiau. Po antrą pergalę pasiekė V. Majorovas, Š. Šulskis, G. Jankovskis, V. Sakalauskas, V. Novikovas, M. Bladikis ir dar keletas žaidėjų. Tarp jų penkiolikmetis panevėžietis Mindaugas Šlivinskas, įveikęs R. Paškauską.

Trečiasis ratas Pirmą nesėkmę prieš M. Karkalą patyrė juodaisiais žaidęs V. Majorovas. Š. Šulskis pasiekė pergalę prieš Lietuvos jaunių čempioną V. Šlapiką. Po šio rato liko šeši šachmatininkai, surinkę visus galimus taškus: tai Š. Šulskis, G. Jankovskis, V. Sakalauskas, V. Novikovas, M. Bladikis, M. Karkalas.

Ketvirtasis ratas. Liko du žaidėjai, pasiekę po 4 pergales: tai Š. Šulskis, nugalėjęs A. Karkalą ir G. Jankovskis, įveikęs M. Bladikį. Po 3,5 taško turėjo D. Zagorskis, V. Sakalauskas, V. Novikovas.

Penktasis ratas. Vienvaldžių lyderių dvikova baigėsi Š. Šulskio pergale. Jo sąskaitoje – 5 taškai. D. Zagorskis turėjo 4,5 taško. Po 4 turėjo V. Majorovas, A. Labuckas (Jonava). G. Jankovskis, M. Karpukovas (Čeliabinskas), A. Ulčinas ir A. Svečiulis.

Šeštasis ratas. Š. Šulskis baigė partiją su D. Zagorskiu lygiosiomis. Antrą pralaimėjimą patyrė V. Majorovas (prieš A. Ulčiną). A. Labuckas laimėjo prieš A. Svečiulį. Tad lyderių gretos tokios: Š. Šulskis – 5,5 tšk., D. Zagorskis, A. Labuckas, A. Ulčinas – po 5 tšk..Link lyderių artėjo V. Novikovas bei R. Bilinskas – po 4,5 tšk.

Septintas ratas. Paaiškėjo, kad dėl čempiono titulo kovos Š. Šulskis, nugalėjęs A. Labucką ir D. Zagorskis, įveikęs A. Ulčiną. Po jų sekė G. G. Jankovskis ir V. Novikovas, turėję po 5,5 taško

Aštuntasis ratas. Abu pirmaujantys laimėjo: Š. Šulskis prieš V. Novikovą (apylygėj padėtyje juodiesiems 32 ėjime pasibaigė galvojimui skirtas laikas), o D. Zagorskis prieš G. Jankovskį. Tačiau paaštrėjo kova dėl trečiosios vietos ir dėl vietų pirmame dešimtuke. Prieš paskutinį ratą padėtis turnyre buvo tokia: Š. Šulskis – 7,5 tšk., D. Zagorskis – 7 tšk., V. Majorovas. M. Karpukovas, A. Ulčinas – po 6 taškus, H. Žemaitis, G. Jankovskis, V. Novikovas, R. Paškevičius, R. Skrebnevskis, V. Šlapikas – po 5,5 taško.

Devintasis ratas. Šarūnas Šulskis, laimėjęs baltaisiais prieš Vitalijų Majorovą, surinko 8,5 taško iš 9 galimų ir pirmą kartą iškovojo Lietuvos čempiono titulą. Dariui Zagorskiui lygiosios su M. Karpukovu užtikrino sidabro medalį (7,5 tšk.). Likusios vietos paiškėjo, tik pasibaigus H. Žemaičio ir A. Ulčino partijai, kurioje nugalėjo H. Žemaitis.[1] Trys žaidėjai: V. Novikovas, M. Karpukovas ir H. Žemaitis surinko po 6,5 taško. Dėl geresnių papildomu rodiklių bronzos medalis atiteko Vitalijui Novikovui.

Lentelė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 m. Lietuvos šachmatų čempionatas (76 dalyviai, šveicariškoji sistema – 9 ratai, lyderių dvikovos).[2]
Vieta
čemp.
Dalyviai Miestai 01 02 03 04 05 06 07 08 09 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 Taš-
kai
1 Š. Šulskis Kaunas ½ 1 1 1 1 1 1 1 1 8,5
2 D. Zagorskis Vilnius ½ ½ 1 1 ½ 1 7,5
3 V. Novikovas Vilnius 0 0 1 1 1 1 6,5
4 M. Karpukovas Čeliabinskas ½ 0 ½ 1 ½ 1 6,5
5 H. Žemaitis Vilnius 1 0 0 1 ½ 6,5
6 V. Majorovas Vilnius 0 1 1 0 1 1 1 0 6
7 A. Ulčinas Marijampolė 0 0 1 1 1 1 1 6
8 G. Jankovskis Jėkabpilis 0 0 ½ ½ 1 1 1 6
9 V. Šlapikas Ukmergė 0 0 ½ 1 1 6
10 A. Labuckas Jonava 0 0 1 1 1 6
11 D. Liniauskas Kaišiadorys 1 0 0 ½ 1 6
12 R. Bilinskas Kaunas 0 1 ½ 6
13 M. Bladikis Kėdainiai 0 0 0 1 6
14 M. Slušnys Kaunas ½ 0 0 1 6
15 S. Romanovas Rusija ½ 0 0 0 1 5,5
16 R. Skrebnevskis Vilnius 0 0 0 1 5,5
17 M. Šlivinskas Panevėžys 0 0 0 1 ½ 5,5
18 R. Paškevičius Mažeikiai 0 ½ 0 1 0 1 5,5
19 D. Ruželė Vilnius 0 ½ 0 1 5,5
20 V. Grabliauskas Vilnius 0 5,5
21 V. Kraujūnas Vilnius 0 5,5
22 K. Kaunas Kaunas 0 0 ½ 5,5
23 A. Mačionis Kėdainiai 0 0 ½ 0 5
24 A. Karkalas Šiauliai 0 1 0 0 5

Lietuvos moterų šachmatų čempionatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

44-asis Lietuvos moterų šachmatų čempionatas vyko Panevėžyje, 1991 m. balandžio 25 – gegužės 5 d.[3]

Moterų čempionato eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos čempione tapo vilkaviškietė Rita Dambravaitė, surinkusi 7 taškus 9 galimų. Ji 1990 m. moterų šachmatų čempionato sidabrą iškeitė į auksą. Su tiek pat taškų, sidabro medalis atiteko vilnietei Marinai Kurkul. Bronzą iškovojo Asta Dambravaitė (6,5 tšk.). Ketvirta buvo Marija Kartanaitė (5 tšk.).

Lentelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieta Miestai Dalyvės Taškai
1. Vilkaviškis R. Dambravaitė 7 (9)
2. Vilnius M. Kurkul 7
3. Vilkaviškis A. Dambravaitė 6,5
4. Vilnius M. Kartanaitė 5
5. Ryga V. Rožlapa
* *
* *
* *

Vieta Miestai Dalyvės Taškai
* *
* *
* *
* *
* *
* *
* *
* *

Pastaba. * Kitos dalyvės ir jų rezultatai nenustatyti. º Dalyvavo be konkurencijos.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos atviras vyrų šachmatų čempionatas// Šachmatų pasaulyje, 1992, Nr.1, P.9-13.
  2. Uogelė A. Mano šachmatai. Vilnius: Šachmatai, 1993. P.219.
  3. 3,0 3,1 Bertašius A. Lietuvos sporto žinynas. Vilnius: Lietuvos sporto informacijos centras, 2004. T.12. P. 178.