1900 (filmas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

1900
1900 Bertolluci.jpg
Kilmės šalisFlag of Italy.svg Italija
Flag of France.svg Prancūzija
Flag of Germany.svg Vokietija
RežisieriusBernardo Bertolucci
KompozitoriusEnnio Morricone
VaidinaRobert De Niro
Gérard Depardieu
Dominique Sanda
Donald Sutherland
Stefania Sandrelli
Burt Lancaster
Stefania Casini
Metai1976
Žanrasdrama
Trukmė317 min.
Kalbaitalų
IMDb įrašas

1900 (it. Novecento ) – režisieriaus Bernardo Bertolucci sukurtas epinis filmas, dėl savo trukmės dažnai demonstruota kaip dviejų dalių juosta.

Pagrindiniai aktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aktorius – vaidmuo
  • Robert De Niro – Alfredo Berlingjeris
  • Gérard Depardieu – Olmo Dalko
  • Dominique Sanda – Ada
  • Francesca Bertini – sesuo Desolata
  • Laura Betti – Regina
  • Stefania Casini – epileptikė mergian
  • Alida Valli – sinjora Piopi
  • Romolo Valli – Džiovanis Berlingjeris
  • Sterling Hayden – Leo Dalko
  • Donald Sutherland – Atila Melachinis
  • Burt Lancaster – Adolfo Berlingjeris vyresnysis

Turinys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Vieną 1901-ųjų metų dieną (ta pačią, kai mirė kompozitorius Giuseppe Verdi) gimė du berniukai: žemvaldys Adolfo Berlingjeris vyresnysis susilaukė sūnaus Adolfo, o jo žemėse gyvenantis ir jam dirbantis valstietis Leo Dalko – sūnaus Olmo. Visas filmas – tai judviejų gyvenimas iki pat antrojo pasaulinio karo pabaigos Italijos politinių įvykių fone. Jiedu konkuravo, pešėsi, vėliau tapo draugais, kiek tai buvo įmanoma priklausant skirtingiems visuomenės sluoksniams. Olmo tapo aršiu socialistu, raginančiu žmones kovoti už savo teises, dalyvavo kare ir visada stengėsi užstoti silpnesnius, tuo tarpu Adolfo mokėsi, tėvas išpirko jį nuo tarnybos fronte, ir jis leido laiką moterų draugijoje, laukdamas kol paveldės šeimos ūkį.

Olmo tampa vienišu tėvu, o Adolfo veda Adą, kuri negali turėti vaikų, todėl pradeda gerti ir galiausiai jį palieka. Paveldėtame ūkyje vis daugiau įtakos įgyja prižiūrėtojas Atila, priklausantis fašistų partijai, o pradėjus atvirai suiminėti komunistus, Olmo priverstas bėgti pas partizanus.

Filmo pabaigoje, karui pasibaigus, Olmo grįžta, o valstiečiai suorganizuoja teismą savo buvusiam šeimininkui Adolfo...

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Nastro d'Argento (nominacija) – geriausia antrojo plano aktorė (A. Valli ir L. Betti)
  • Sant Jordi apdovanojimai – geriausias vaidmuo užsienio filme (R. De Niro)