Žydų istorija Bulgarijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą ir apie tai, jei norite, praneškite Tvarkos projekte.
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Synagogue in Burgas (now an art gallery)
Sofia Synagogue designed by Austrian architect Friedrich Grünanger, established in 1909

Žydai visada turėjo didelį vaidmenį Bulgarijos istorijoje. Jie gyveno istorinėse Bulgarijos žemėse net 2 amžiuje pr. m. e.

Šiandien didžioji dalis Bulgarijos žydų gyvena Izraelyje. Šiandieninėje Bulgarijoje yra išlikusi kukli žydų bendruomenė.

Romos era[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra manoma, kad žydai įsikūrė šiame regione po Romos užkariavimų 46 metais po m. e. Prabangių sinagogų griuvėsiai[1] buvo rasti Philipolis[2] mieste, dabartiniame Plovdiv, taip pat Nikopol, Ulpia Oescus[3] (šių dienų Gigen ir Pleven provincijose), Stovi[4] (šių dienų Makedonijoje)[5]. Seniausias rašytinis artifaktas liudijantis apie žydų bendruomenės egzistavimą Mezijos provincijoje yra vėlyvo antro amžiaus po m. e. lotyniškas įrašas "archisynagogos" ir pažymėtas menoros ženklu, rastas Ulpia Oescus provincijoje. Juozapas liudija apie žydų populiaciją mieste. 379 metų Romos imperatoriaus Teodosijaus pirmojo didžiojo įsakas dėl žydų persekiojimo ir sinagogų naikinimo Ilyrijos ir Trakijos provincijose taip pat liudija apie žydų bendruomenės egzistavimą istorinėse Bulgarijos žemėse.

Bulgarų Imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad po pirmos Bulgarų imperijos įkūrimo ir pripažinimo 681 m. e. metais, žydai kenčiantys persekiojimus Bizantijos imperijoje galėjo įsikurti Bulgarijos teritorijoje. Taip pat žydai įsikūrė Nikopol 967 m. e. metais. Kuomet Ivan Asen leido prekybininkams laisviau prekiauti antrosios Bulgarijos imperijos metu, atvažiavo daugiau žydų į Bulgariją iš Ragusa respublikos ir Italijos. Vėliau caras Ivan Alexander vedė žydaitę Sarą, kurios vardas buvo pakeistas į Theodorą. Ji tapo krikščione ir turėjo labai didelę įtaką teisme. Jos sūnus pagal žydiškas tradicijas ir Judaizmą, moteriškąją liniją, taip pat buvo žydas. Bažnyčios taryba 1352 metais vykdė žydų ir eretikų ekskomunikaciją. Trys žydai buvo nuteisti mirties bausmei ir nužudyti nepaisant to, kad caras atšaukė bausmes.

Žydų populiacija Bulgarijoje viduramžių laikais buvo Romaniote žydai iki 14-15 amžiaus, kol 1376 metais Aškenaziai iš Vengrijos ir kitų Europos šalių pradėjo atvykti į Bulgariją.

Osmanų valdymo perijodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuomet osmanai užkariavo Pirmąją Bulgarijos imperiją 1396 metais joje buvo ganėtinai didelės žydų bendruomenės Vidin, Nikopol, Silistra, Pleven, Sofia, Yampol, Plovdin (Philippopolis) ir Stara Zagora miestuose.

1470 metais Aškenazių žydai išvaryti iš Bavarijos atvyko į Bulgariją. Yidiš kalba tapo populiari, ją buvo galima girdėti Sofijos gatvėse. 16 amžiaus viduryje Sofijos rabinas išspauzdino aškenazių maldaknygę Saloniki mieste. 1494 metais prasidėjo sephardik žydų tremtis iš Ispanijos. Žydai masiškai bėgo nuo persekiojimų Ispanijoje ir buvo tremiami. Todėl žydai migravo per Salonikus, Makedoniją, Italiją, Ragusa ir Bosniją į Bulgariją. Jie įsikūrė jau egzistuojančiuose žydų bendruomenės apgyvendintose teritorijose, kurie taip pat buvo labai svarbūs prekybs centrai otomanų valdomoje Bulgarijoje. Šiuo laikotarpiu Sofijoje egzistavo trys skirtingos žydų bendruomenės: romaniotai, aškenaziai ir sephardai. Šis pasiskirstymas truko iki 1640 metų, kol buvo paskirtas vienas rabinas apjungiantis visas tris bemdruomenes.

17 amžiuje Sabbatai Zevi idėjos tavo populiarios Bulgarijoje. Šio judėjimo pasiekėjai: Nathan iš Gazos ir Samuel Primo buvo aktyvūs Sofijoje. Žydai ir toliau kūrėsi skirtingose Bulgarijos vietovėse, taip pat ir naujuose prekybos centruose kaip Pazardzhik. Žydai išplėtė ekonominę veiklą dėl dviejų priežąsčių. Visų pirma jie gavo privilegijas, kurios leido lengviau užsiminėti prekyba. Taip pat žydų išvarymas iš Ispanijos, Ragusos prekybininkų išvarymas turėjo labai didelę įtaką prekybos ir verslų vystymui Bulgarijoje. Ragusos žydai taip pat dalyvavo 1688 metų Chiprovtsi sukilime.

Šių dienų Bulgarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moderni Bulgarijos valstybė buvo įkurta po Rusijos-Turkijos karo 1877-78, Berlyno sutarties pagrindu. Ši sutartis garantavo Bulgarijos žydams lygias piliečių teises. Žydai buvo pašaukti į Bulgarijos kariuomenę ir kariavo Serbijos-Bulgarijos kare 1885 metais, taip pat Balkanų karuose 1912-13 metais ir Pirmame Pasauliniame kare. Užfiksuota, kad Pirmo Pasaulinio karo metu žuvo 211 Bulgarijos armijos žydų. Neuilly sutartis po Pirmojo Pasaulinio karo akcentavo žydų lygybę su kitais Bulgarijos piliečiais. 1936 metais buvo įkurta nacionalistinė ir antisemitinė organizacija Ratnik.

Prieš Antrąjį Pasaulinį karą žydų gyventojų skaičius Bulgarijoje buvo mažesnis nei kitų mažumų bendruomenių. 1920 metais Bulgarijoje buvo 16,000 žydų, kurie sudarė 0.9% Bulgarijos gyventojų. 1934 metais žydų bendruomenės skaičius išaugo iki 48,565, kuris sudarė 0.8% visos Bulgarijos gyventojų populiacijos. Daugiau nei pusė žydų bendruomenės narių gyveno Sofijoje. Ladino buvo dominuojanti kalba daugumoje bendruomenių, tačiau žydų bendruomenės jaunimas dažniau kalbėdavo bulgarų kalba. Sionistų judėjimas- Hovevei Zion dominavo tarp vietinių.

Antras Pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Monument in honour of the Bulgarian people who saved Bulgarian Jews during the Holocaust, Jaffa

1940 metų gruodį 352 Bulgarijos žydų bendruomenės narių plaukė S.S. Salvador laivu iš Varnoos į Palestiną, bet laivas nuskendo 100 metrų nuo Silivri kranto, vakarų Istambulo. 223 laivo keleiviai nuskendo. Pusė iš išgyvenusių kelievių buvo išsiųsti atgal į Bulgariją, likę galėjo plaukti „Darien II“ laivu į Palestiną. Ten britų mandato valdžia juos įkalino Atlit mieste.[6]

1941 metais Bulgarijos parlamentas ir caras Boris III įteisino “Tautos saugojimo” įstatymą, kuris nustatė Bulgarijos žydams tam tikrus teisinius apribojimus. Žydų teisės buvo apribotos. Įstatymas draudė žydams balsuoti, dirbti valstybinėse pareigose, valstybiniuose ofisuose, tarnauti armijoje, tuoktis su etniniais bulgarais, naudoti bulgariškus vardus ir turėti ūkio paskirties žemes. Valdžia pradėjo konfiskuoti iš žydų telefonus ir radiją. Taip pat žydai buvo priversti mokėti vienkartinį 20 procentų vertės mokestį.[7][8][9][10] Įstatymai taip pat nustatė kvotas, kurios ribojo žydų studentų skaičių Bulgarijos universitetuose.[11][12] Žydų bendruomenės lyderiai , ortodoksų bažnyčia, kai kurios profesinės organizacijos ir 21 rašytojas protestavo prieš šį įstatymą.[13][14]

48,000 Bulgarijos žydų buvo išgelbėti nuo deportacijos į nacių koncentracijos stovyklas. Tam padėjo Dimitar Peshev, Bulgarijos bažnyčios lyderiai vadovaujami Sofijos Metropolitano Stefan, caras Borisas ir paprasti Bulgarijos piliečiai.[15][16]

Planuotų deportacijų išvakarėse, Bulgarijos valdžia buvo informuota, kad pusė ištremtų žydų bus įdarbinti žemės ūkio srityje ir viena ketvirtoji pusiau kvalifikuotų darbinikų galės „išlaisvinti save“ savanoriaudami darbui karo pramonėje Rūro slėnyje. Tuo tarpu likusi viena ketvirtoji žydų dalis bus transprtuojama į generalguberniją, vokiečių okupuotą Lenkiją, dirbti darbus „tiesiogiai susijusius su karu“. Tokia informacija buvo skleidžiama ir į kitas neutralias šalis Vokietios diplomatiniais kanalais. 1943 metų kovo 24 dieną tokia informacija buvo paskelbta New York Times iš Berno, Šveicarijos. Tai buvo ciniškas pranešimas, kad “buvęs mirčių skaičius žydų kolonijose (koncentracijos stovyklose) okupuotoje Lenkijoje, rodo didelį sumažėjimą paskutiniais trim mėnesiais“. Šis teiginys buvo grindžiamas tuo, kad “daugelis vyrų žydų yra įdarbinti armijos darbams šalia kovos zonų ir gauna tą patį maisto davinį kaip ir vokiečių kariai”.

1942 metų pabaigoje, 1943 metų pradžioje Bulgarijos valdžia svarstė, ar sutikti su vokiečių deportacijos prašymu, nes girdėjo gandus apie žiaurų elgesį su žydais transportuotais į Lenkiją. Bulgarijos valdžia, kuri pasinaudojo Šveicarijos diplomatiniais kanalais tam, kad sužinotų ar būtų įmanoma deportuoti žydus laivais per Juodąją jūrą į britų valdomą Palestiną. Tačiau šios pastangos buvo sustabdytos Britanijos užsienio ministro Anthony Eden pastangomis.[17] Po šios nesekmės Bulgarų valdžia leido Vokietijai deportuoti didžiąją dalį ne Bulgarijos žydų gyvenančių Bulgarijos okupuotose dalyse Graikijoje ir Jugoslavijoje. Vokiečių archyvuose užfiksuota, kad Bulgarijos valdžia diskutavo deportacijos kainą su nacių Vokietija. Nacistinė Vokietija sumokėjo Bulgarijos valdžiai 7,144.317 levų už 3,545 suaugusiųjų ir 592 vaikų deportaciją į Treblinkos kocentracijos stovyklą.[18] Todėl 4,500 žydų iš graikų Trakijos ir rytų Makedonijos buvo deportuoti į Lenkiją. Tuo tarpu 7,144 žydų iš Vardar Makedonijos ir Pomoravlje vietovių buvo taip pat išsiųsti į Treblinką. Nė vienas iš jų neišgyveno.[19]

Bulgarija kontroliavo regionus šalies sudėtyje. Vokietijos valdžia pripažino tik Bulgarijos karinę administraciją ir nepripažino civilinės administracijos. Bulgarija garantavo pilietybę visiems etniniams bulgarams gyvenusiems okupuotoje teritorijoje ir kitoms mažumoms norėjusioms įgyti Bulgarijos pilietybę, išskyrus žydus.[20] Teritorijos kaip Trakija, Makedonija ir kitos žemės kontroliuojamos Bulgarijos Antrojo Pasaulinio karo metu, buvo administruojamos Bulgarijos, bet ne buvo pripažintos kaip įeinančios į Bulgarijos sudėtį. 1943 metų kovo 4 dieną bulgarų kariai padedami vokiečių karių surinko žydus iš Komotini ir Kavala Karageorge garlaivio, nužudė juos ir nuskandino laivą. Bulgarai taip pat konfiskavo visą žydų turtą ir nuosavybę.[21] Tačiau istorinėse Bulgarijos žemėse buvo didelis kontrastas. Bulgarai organizavo didelius protestus prieš žydų deportaciją. Sofijoje buvo pasirašomos peticijos valdžiai, Aegean Trakijoje ir Makedonijoje tokių judėjimų buvo mažiau.[22]

Žydai, kurie gyveno Bulgarijos karalystėje nebuvo deportuoti į koncentracijos stovyklas, nors vokiečiai to reikalavo. Vėliau Izraelio valdžia oficialiai dėkojo Bulgarijai už žydų gelbėjimą ir už nepaklusimą Vokietijos naciams. Sovietų sąjunga slėpė šį istorinį faktą todėl, kad karališkoji Bulgarijos valdžia, Bulgarijos karalius ir bažnyčia organizavo visuomenės protestą prieš žydų deportaciją, tam, kad apsaugotų Bulgarijos žydišką populiaciją. Sovietų komunistinis režimas negalėjo palaikyti buvusios valdžios ir institucijų, tokių kaip bažnyčia, karalius todėl, kad Sovietų režimo jos buvo laikomos komunizmo priešais. Dėl šios priežasties dokumentai apie Bulgarijos žydų gelbėjimą išėjo į šviesą tik po Šaltojo karo pabaigos 1989 metų pabaigoje. Hitleris žinojo apie 48,000 Bulgarijos žydų, tačiau nei vienas iš jų ne buvo deportuotas ar nužudytas nacių.[23] 1998 metais Bulgarijos žydai gyvenantys Amerikoje ir Žydų Nacionalinis fondas pastatė monumentą Izraelyje carui Boris kaip padėką už žydų gelbėjimą. Tačiau 2003 metų liepos mėnesį visuomenės komitetas vadovaujamas vyriausiojo teisėjo Daktaro Moshe Beiski nusprendė pašalinti memorialą todėl, kad Bulgarija sutiko išduoti žydus vokiečiams iš okupuotų teritorijų, Makedonijos ir Trakijos.[24]

Bulgarijos okupuotoji zona neįtraukė Thessaloniki, kuriame buvo 55,000 žydų, taip pat neįtraukė vakariausios Vardar Makedonijos dalies, kurioje buvo Debar, Struga ir Tetovo miestai, kurie buvo Italijos okupuotos Albanijos dalimi.[25] Bulgarijos valdžia siūlė apsaugą žydams, kurie nebuvo Bulgarijos pileičiai gyvenantys Bulgarijos teritorijoje. Taip pat tiems, kurie bėgo iš nacių okupuotų regijonų kitose šalyse.

Laikotarpis po Antrojo Pasaulinio karo ir Diaspora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo Pasaulinio karo ir komunistų valdžios įsteigimo Bulgarijoje, didžioji dalis Bulgarijos žydų populiacijos emigravo į Izraelį Šiandien joje liko apie tūkstantį žydų (1,162 pagal 2011 metų gyventojų surašymą). Izraelio valstybės statistiniais duomenimis 43,961 žmonių emigravo iš Bulgarijos į Izraelį tarp 1948 ir 2006 metų. Taip Bulgarijos žydai tapo ketvirta pagal dydį grupe emigravusia iš Europos, po Sovietų sąjungos, Romunijos ir Lenkijos.[26]

Bulgrijos žydų palikuonys šiomis dienomis gyvena daugiausiai Izraelyje, bet taip pat JAV, Kanadoje, Australijoje ir kai kuriose Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos šalyse.

Istorinė žydų populiacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Info from the Bulgarian censuses, with the exception of 2010:[27]

Šablonas:Historical populations
Year % Jewish
1900 0.90%
1905 0.93%
1910 0.93%
1920 0.89%
1926 0.84%
1934 0.80%
1946 0.63%
1956 0.08%
1965 0.06%
1992 0.04%
2010 0.03%

Žinomi Bulgarijos žydai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

• Albert Aftalion (1874–1956), ekonomistas, iš Ruse

• Mira Aroyo (gimė 1977), muzikė ir Ladytron narė, iš Sofijos

• Gredi Assa (gimė 1954, Pleven), profesorius, Academy of Fine Arts, Sofija

• Maksim Behar (gimė 1955), verslininkas ir ryšių su visuomene specialistas, iš Shumen

• Elias Canetti (1905–1994), rašytojas- Nobelio prizo laureatas, iš Ruse

• Tobiah ben Eliezer (11-as amžius), talmudistas ir poetas, iš Kostur

• Itzhak Fintzi (gimė 1933), aktorius, iš Sofijos

• Samuel Finzi, aktorius, iš Plovdiv

• Solomon Goldstein (1884–1968/1969), politikas komunistas, iš Shumen

• Moshe Gueron (gimė 1926), kardiologas ir tyrėjas, Sofija

• Joseph Karo (1488–1575), Shulchan Aruch autorius, augęs Nikopol

• Nikolay Kaufman (gimė 1925), muzikologas ir kompozitorius, Ruse

• Milcho Leviev (gimė 1937), kompozitorius ir muzikantas, Plovdiv

• Jacob L. Moreno (1889–1974), psychodrama pradininkas, tevas iš Pleven

• Judah Leon ben Moses Mosconi (1328–?), talmudistas, gimė Ohrid

• Eliezer Papo (1785–1828) rašytojas religinėmis temomis, gimė Sarajeve, tapo rabinu Silistra

• Jules Pascin (1885–1930), tapytojas, Vidin

• Isaac Passy (1928–2010), filosofas, Plovdiv

• Solomon Passy (gimė 1956), politikas ir buvęs užsienio reikalų ministras, Plovdiv

• Valeri Petrov (1920–2014), rašytojas, Sofija

• Solomon Rozanis (1919–2004), aukščiausiojo teismo teisėjas ir teisininkas, Ruse

• Sarah-Theodora (14 amžius), Tsar Ivan Alexander žmona

• Angel Wagenstein (gimė 1922), kino režisierius, Plovdiv

• Alexis Weissenberg (1929–2012), pianistas, Plovdiv

Kneseto nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

• Binyamin Arditi (1897–1981), Sofija

• Michael Bar-Zohar (gimė 1938), Sofija

• Shimon Bejarno (1910–1971), Plovdiv

• Ya'akov Nehoshtan (gimė 1925), Kazanlak

• Ya'akov Nitzani (1900–1962), Plovdiv

• Victor Shem-Tov (1915–2014), Samokov

• Emanuel Zisman (1935–2009), Plovdiv

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Stefanov, Pavel (2002). "Bulgarians and Jews throughout History". Occasional Papers on Religion in Eastern Europe (Newberg, Oregon: George Fox University) 22 (6): 1–11. ISSN 1069-4781. Retrieved October 4, 2015.
  2. Kesiakova, E. (1989). "Antichna sinagoga vuv Philipopol". Arheologia 1: 20–33.
  3. Kochev, N. (1978). "Kum vuprosa za nadpisa ot Oescus za t. nar. arhisinagogus". Vekove 2: 71–74.
  4. Kraabel, A. T. (1982). "The Excavated Synagogues of Late Antiquity from Asia Minor to Italy". 16th Internationaler Byzantinistenkongress (in German) (Vienna) 2 (2): 227–236.
  5. Stefanov, Pavel (2002). "Bulgarians and Jews throughout History". Occasional Papers on Religion in Eastern Europe (Newberg, Oregon: George Fox University) 22 (6): 1–11. ISSN 1069-4781. Retrieved October 4, 2015.
  6. "Bulgarian Jews fleeing the Nazis drown in Sea of Marmara". haaretz.com. Haaretz.
  7. Marushiakova, Elena; Vesselin Popov (2006). "Bulgarian Romanies: The Second World War". The Gypsies during the Second World War. Univ of Hertfordshire Press. ISBN 0-900458-85-2.
  8. Fischel, Jack (1998). The Holocaust. Greenwood Publishing Group. p. 69. ISBN 0-313-29879-3.
  9. Wyman, David S.; Charles H. Rosenzveig (1996). The world reacts to the Holocaust. JHU Press. p. 265. ISBN 0-8018-4969-1.
  10. Levin, Itamar; Natasha Dornberg; Judith Yalon-Fortus (2001). His majesty's enemies: Great Britain's war against Holocaust victims and survivors. Greenwood Publishing Group. p. 37. ISBN 0-275-96816-2.
  11. Benbassa, Esther; Aron Rodrigue (2000). Sephardi Jewry: a history of the Judeo-Spanish community, 14th-20th centuries. University of California Press. p. 174. ISBN 0-520-21822-1.
  12. Levin, Itamar; Natasha Dornberg; Judith Yalon-Fortus (2001). His majesty's enemies: Great Britain's war against Holocaust victims and survivors. Greenwood Publishing Group. p. 37. ISBN 0-275-96816-2.
  13. Benbassa, Esther; Aron Rodrigue (2000). Sephardi Jewry: a history of the Judeo-Spanish community, 14th-20th centuries. University of California Press. p. 174. ISBN 0-520-21822-1.
  14. Levy, Richard S (2005). Antisemitism: A Historical Encyclopedia of Prejudice and Persecution. ABC-CLIO. p. 90. ISBN 1-85109-439-3.
  15. Bar-Zohar, Michael (2001-07-04). Beyond Hitler's Grasp: The Heroic Rescue of Bulgaria's Jews. Adams Media Corporation. ISBN 9781580625418. Retrieved 19 February 2014.
  16. Todorov, Tzvetan (2003). The Fragility of Goodness: Why Bulgaria's Jews Survived the Holocaust. Princeton, NJ: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-11564-1.
  17. A History of Israel: From the Rise of Zionism to Our Time by Howard M. Sachar, Alfred A. Knopf, N.Y., 2007, p. 238.
  18. Macedonia-online
  19. (eds.), Bruno De Wever ... (2006). Local government in occupied Europe: (1939–1945). Gent: Academia Press. p. 206. ISBN 978-90-382-0892-3.
  20. L. Ivanov. Essential History of Bulgaria in Seven Pages. Sofia, 2007.
  21. "The Virtual Jewish History Tour Bulgaria". Jewish Virtual Library. Retrieved 2006-11-26. "Encyclopedia Judaica: Cuomotini, Greece". Jewish Virtual Library. Retrieved October 1, 2015.
  22. Bar-Zohar, Michael (2001-07-04). Beyond Hitler's Grasp: The Heroic Rescue of Bulgaria's Jews. Adams Media Corporation. ISBN 9781580625418. Retrieved 19 February 2014.
  23. Bar-Zohar, Michael (2001-07-04). Beyond Hitler's Grasp: The Heroic Rescue of Bulgaria's Jews. Adams Media Corporation. ISBN 9781580625418. Retrieved 19 February 2014.
  24. Alfassa, Shelomo (August 17, 2011). Shameful Behavior: Bulgaria and the Holocaust. Judaic Studies Academic Paper Series. p. 108. ISBN 978-1-257-95257-1. ISSN 2156-0390.
  25. Chary, Frederick B. (1972). The Bulgarian Jews and the Final Solution, 1940-1944. University of Pittsburgh Press. p. 45.
  26. "Immigrants by period of immigration, country of birth and last country of residence" (in Hebrew and English). The Central Bureau of Statistics (Israel). Retrieved 2008-08-22.
  27. Berman Institute. „World Jewish Population, 2010“ (PDF). University of Connecticut. Nuoroda tikrinta 2013-10-30.