Žuobrys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Žuobrys (dar vadinamas žuobris) - senovinis padargas žemei arti. Iš arklo išsivystė verčiantis vagą žuobrys. Gamybinių jėgų vystymasis, gyvulininkystės plitimas ir nuolatinių laukų daugėjimas, gyventojų gausėjimas vertė tobulinti žemdirbystės įrankius. Verčiantys vagą įrankiai plito pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai prasidėjo pūdiminė žemdirbystė, o plačiai įėjo į apyvartą apie IX - XII a.

Seniausias verčiantis vagą arimo įrankis buvo žuobrys. Juo buvo ariama ir XIX a. pabaigoje. Šis įrankis turjo kastuvo pavidalo išarą, platų trikampį noragą ir dvi nejudamas šonines verstuves. Verstuvės buvo dvi lazdos, kurių apatiniai galai buvo užkišti už norago, o viršutiniai pririšti virš ranktūrio virvutėmis. Ardamas artojas kreipdavo žuobrį į tą pusę, į kurią norėjo versti vagą.

Žuobrys buvo paplitęs tik Vidurio Lietuvoje (Kauno, Jonavos, Kėdainių, Baisiogalos, Ariogalos ir kt. vietovėse)