Žemaičiai (baltų gentis)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Senosios baltų gentys
Sameiten
Žemės Gaižuva, Karšuva, Knituva, Šiauliai, Medininkai, Upytė
Kunigaikščiai Alminas, Bulaičiai, Vykintas
Baltų gentys 12-as amžius.svg

Žemaičiai (sen. vok. sameiten) – baltų gentis užėmusi teritoriją dabartinėje Lietuvoje maždaug tarp Virvytės ir Jūros upių vakaruose, pietuose Smalininkų ir Kauno apylinkėse siekė Nemuną, rytuose nesiekė Šventosios upės, o šiaurėje jų riba ėjo šiek tiek šiauriau Tryškių, Kuršėnų, per Šiaulių miestą, šiek tiek šiauriau Radviliškio, Šeduvos, Panevėžio.

Žemaičių genties žemės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaičių genties kaimynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinė žemaičių genties teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabar šios baltų genties pakraščiuose yra įsikūrę šie miestai ir miesteliai, tai: Kaunas, Karmėlava, Žeimiai, Bukonys, Siesikai, Raguva, Miežiškiai, Mažeikiai, Panevėžys, Gegužinė, Smilgiai, Šeduva, Radviliškis, Šiauliai, Kuršėnai, Tryškiai, Luokė, Varniai, Tverai, Laukuva, Pajūralis, Bikavėnai, Žygaičiai, Tauragė, Jurbarkas, Šlienava. Kiti didesni miestai ar miesteliai yra šie: Kėdainiai, Raseiniai, Kelmė, Šilalė, Ariogala, Tytuvėnai, Ramygala, Karmėlava, Skaudvilė, Užventis.

Tyrinėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vieningai ir archeologų, ir kalbininkų ši teritorija priskiriama žemaičių gentims, bet nesutariama dėl jos kilmės ir chronologijos. Apie šią baltų gentį nėra rasta gilesnių šaknų kaip pirmojo tūkstantmečio po Kristaus vidurys. Archeologiškai yra neskiriama kaip atskira gentis pirmaisiais amžiais po Kristaus, todėl neabejotinai ji pradėjo formuotis tautų kilnojimosi laikotarpiu. Žemaičių substratu laikytinos vakarų baltų periferinės grupės (galbūt kuršiai kada gyveno daug didesnėje teritorijoje į pietryčius).

Žemaičiams tuomet buvo artimiausios žiemgalių gentys, nors Žemaitijos regionai turėjo daugelio kitų kultūrų bruožų, pietvakariuose, vakaruose – skalviams ir kuršiams, šiaurėje – žiemgaliams, rytuose – pražemaičiams.

Žemaičių etnoso formavimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aptariant žemaičių etnoso formavimasi, yra labai svarbūs kalbininkų tyrinėjimai ir jų padarytos išvados. Anot profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, kalbinė žemaičių genezė, kitaip tariant, žemaičių tarmė vestina iš vieno kamieno su centrinių baltų (pražemaičių), o jos sužemaitėjimą lėmė žemaičių protėvių asimiliuotas kuršių substratas. Nors pagal A. Girdenį ir J. Pabrėžą žemaičių kalba atsiskyrė nuo baltų prokalbės VII a.[reikalingas šaltinis] ir tik nuo XIII a. artėjo prie lietuvių, t. y. bendros prokalbės nebūta.

Žemaičių protėvių asimiliuotos baltų gentys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemaičių gentis davė pradžią dabartiniams žemaičiams, kada senosios žemaičių gentys, skverbdamosios į nusilpusių per kovas su kryžiuočiais pietų kuršių, žiemgalių ir skalvių genčių teritoriją jas asimiliavo, ilgainiui dalis šių genčių perėmė ne tik žemaičių kalbą, bet ir pavadinimą. Tokiu būdu atsirado šiuolaikinė žemaičių etninė grupė, kuri dažnai neskiriama nuo dabar aprašomų žemaičių genčių.