Žemaičių Kalvarijos piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Žemaičių Kalvarijos piliakalnis
BZN Zemaiciu Kalvarija Cross road chapel front sideview left 1.jpg
Koplyčia, stovinti ant Žemaičių Kalvarijos piliakalnio

Žemaičių Kalvarijos piliakalnis
Koordinatės
56°06′22.4″ š. pl. 22°00′40.4″ r. ilg. / 56.106222°š. pl. 22.011222°r. ilg. / 56.106222; 22.011222Koordinatės: 56°06′22.4″ š. pl. 22°00′40.4″ r. ilg. / 56.106222°š. pl. 22.011222°r. ilg. / 56.106222; 22.011222
Savivaldybė Plungės rajonas
Seniūnija Žemaičių Kalvarijos seniūnija
Aukštis 12 m
Plotas 40x35 m
Naudotas 1 tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas 1903, 1964
Registro Nr. A824 / 6670 / AV948

Žemaičių Kalvarijos piliakalnis, Varduvos piliakalnis, Šv. Jono kalnas, Kalvarija, Gardai (registro kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. A824, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AV948) – nacionalinės reikšmės piliakalnis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje Žemaičių Kalvarijoje. Pasiekiamas Žemaičių Kalvarijoje nuo centro pavažiavus Alsėdžių link 200 m Alsėdžių gatve – yra kairėje gatvės pusėje, tik pervažiavus Varduvą.

Čia stovėjo senoji Gardų pilis, čia buvo Gardų parapijos pirmosios šv. Jono koplyčios vieta. Dabar ant kalno stovi dvi Kryžiaus kelio koplyčios.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Varduvos dešiniajame krante, santakoje su Pagardeniu (Cedronas). Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 40x35 m dydžio, 2,5 m žemesniu rytiniu šonu. Jos pietiniame krašte supiltas 35 m ilgio, 2 m aukščio, 28 m pločio pylimas, už kurio iškastas dabar jau užslinkęs griovys. Šlaitai statūs, 12 m aukščio. [1]

Piliakalnis apardytas 16371639 m. jame įrengiant kalvarijas: aikštelės šiauriniame gale stovi mūrinė 4 stoties koplyčia „Viešpats Jėzus suimamas“, ant pietinio pylimo – medinė 5 stoties koplyčia „Jėzus meldžiasi Alyvų sode“ ir mūrinė Kristaus suėmimo skulptūra. Šiaurinis šlaitas apardytas kelio į koplyčias. Piliakalnis dirvonuoja, vakariniame šlaite auga keli medžiai.

Į šiaurės rytus nuo piliakalnio, kitapus Varduvos, 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos. 250 m į šiaurę yra IX a. – XIII a. kapinynas, tyrinėtas 2002 m.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1903 m. atliko Liudvikas Kšivickis, 1964 m. žvalgė Lietuvos istorijos institutas. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a. 2004 m. Bronius Dakanis ties pietiniais koplyčios laiptais ištyrė 4 m² dydžio plotą, rado žiestos keramikos šukę su horizontaliomis linijomis. 2008 m. rasti pavieniai archeologiniai radiniai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad piliakalnyje stovėjo 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho rašte dėl pietinių kuršių žemių dalybų minima kuršių pilis Gardai.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Padavimai pasakoja, kad šį statų ir aukštą kalną senovėje supylę pagonys: „Pagonių vadas įsakęs visiems žmonėms, kad kiekvienas jų <…>, kuris vyks pro tą vietą, turi tam tikrą saiką žemių iš toliau atnešti ir pilti. Taip per kiek laiko ir buvo supiltas tas kalnas. Paskui ant jo pagonys degindavo aukas. Pagonims išnykus, tame kalne buvę įtaisytos kapinės.“[2]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Šarnelės piliakalnis 4,5 km Renavo piliakalnis 23 km
Rimolių piliakalnis 7 km
Sedos piliakalnis 7 km Blank-50px.png
Pūčkorių I piliakalnis 7 km
Gegrėnų piliakalnis 6 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Žernių piliakalnis 4 km
Girkantų piliakalnis 3 km
Rotinėnų piliakalnis 3 km
Alsėdžių piliakalnis 9 km
Buožėnų piliakalnis 11 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas, Vilnius, Mintis, 1975 m. t. 2 p. 175 (Nr. 786, Varduva)
  2. Ežeras ant milžino delno. / Sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius 1995.
  • Lietuvos kultūros ir gamtos paminklų atlasas. Enciklopedijų leidykla, Vilnius, 1991 m., p 50.
  • Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas, V., 1973, p.276.
  • Bronius Dakanis. Žemaičių Kalvarijos koplyčių aplinkos tyrimai. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004 metais. Vilnius, 2006, p. 175–176.
  • L. Krzywicky. Żmudź styarożytna. Dawni Żmudzini i ich warowie. Warsawa, 1906, p. 9, 12, 39.
  • Kultūros vertybės pagrindinis dosjė: A824, Žemaičių Kalvarijos, Varduvos piliakalnis, vad. Šv. Jono kalnu. Vilnius, 2001. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva. Kaunas, 1991, t. 4, p. 58.
  • Lauraitis, V. Po legendų skraiste. Kibirkštis, 1984-11-7, p. 6.
  • Lietuvos piliakalniai: atlasas. Vilnius, 2005, t. 2, p. 214–215.
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius, 1975, t. 2, p. 175.
  • Adomas Matuliauskas. Archeologinio paminklo pasas. Vilnius, 1956. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
  • Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. Kaunas, 1928, p. 148.
  • Adolfas Tautavičius. 1964 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Plungės, Šilalės, Tauragės ir Telšių rajonuose duomenys. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 7, ap. 1, b. 101, p. 37-38.
  • Vaikas, D. Žem. Kalvarija. Pilies kalno griovimas. Vienybė, 1921, Nr. 30.
  • Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. Vilnius, 1998, p. 268.
  • Motiejus Valančius. Pilys. Raštai. Vilnius, 1972, p. 362.
  • Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f. 1, ap. 1, b. 63, p. 187–192.
  • Žemaičių Kalvarija. Gausi įvairiomis senienomis vieta. Mūsų rytojus, 1933, Nr. 26, p. 7.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]