Železnovodskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Železnovodskas
Железноводск
   Coat of Arms of Zheleznovodsk (Stavropol kray).png   
07 Одна только дымка.JPG
Miestas nuo aplinkinių kalnų

Železnovodskas
44°08′0″ š. pl. 43°02′0″ r. ilg. / 44.13333°š. pl. 43.03333°r. ilg. / 44.13333; 43.03333 (Železnovodskas)Koordinatės: 44°08′0″ š. pl. 43°02′0″ r. ilg. / 44.13333°š. pl. 43.03333°r. ilg. / 44.13333; 43.03333 (Železnovodskas)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Kraštas: Stavropolio kraštas Stavropolio kraštas
Įkūrimo data: 1842 m.
Gyventojų (2019): 24 768
Plotas: 93,1 km²
Tankumas (2019): 266 žm./km²
Altitudė: 599 m
Commons-logo.svg Vikiteka: ŽeleznovodskasVikiteka

Železnovodskas (rus. Железноводск) – miestas Rusijoje, Stavropolio krašte, 191 km į pietryčius nuo Stavropolio, Stavropolio aukštumos pietuose, Železnajos kalno papėdėje. Tai balenologinis kurortas, patenkantis į Kaukazo Mineralinių Vandenų kurortinę sritį. Geležinkelis į Piatigorską, netoliese praeina VladikavkazoRostovo prie Dono plentas. Vystomas turizmas, veikia daug sanatorijų, gydyklų. Apylinkėse trykšta geležingos mineralinės versmės, pilstomas mineralinis vanduo. Yra kraštotyros muziejus (įkurtas 1988 m.), meno galerija, pašto stotis (pastatyta 1875 m.), geležinkelio stoties pastatas (1897 m.), XIX–XX a. akmeniniai pastatai, parkas (įkurtas 1825 m.).[1]

2010 m. 87,66 % gyventojų buvo rusai, 2,44 % – armėnai, 1,4 % – ukrainiečiai, 1,22 % – graikai.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1810 m. žmonės iš visos Rusijos pradėjo traukti prie gydomųjų Železnajos kalno šaltinių. Ilgą laiką tai tebuvo stovyklavietė su menkais patogumais. Železnovodskas įkurtas 1842 m. kaip karinė kazokų bazė. XIX a. pab. – XX a. Železnovodskas ėmė sparčiai plėtotis, miesto teisės suteiktos 1917 m.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Železnovodsk. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
  2. [1]
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 148 psl.