Žaliasis serbentinis siaurablizgis
| Agrilus viridis |
|---|
 Žaliasis serbentinis siaurablizgis (Agrilus viridis) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Agrilus viridis Linnaeus, 1758 [1] |
Žaliasis serbentinis siaurablizgis (Agrilus viridis) – blizgiavabalių (Buprestidae) šeimos vabalas. Plačiai paplitęs Europoje, taip pat jų yra Sibire, Kaukaze, Tolimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje.
Vabalo lervos minta mediena. Labiausiai mėgstami gluosniai blindės (Salix caprea), bukai (Fagus), beržai (Betula), tačiau apsigyvena ir daugelyje kitų lapuočių medžių rūšių. Žinomi kaip kenkėjai augalininkystės ir miškų ūkiuose.
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vabalas 6–9 mm dydžio, metalinės baltos spalvos, kuri gali kisti nuo bronzinės–žalios iki auksinės–juodos. Antsparniai viršuje susiaurėjantys. Lerva daug stambesnė, iki 24 mm ilgio, gelsvai balta, plokščia, bekojė. Jos galvos priekinis kraštas tamsiai rudas, užpakalinėje kūno dalyje styro dvi ataugos su dantukais, kūnas padengtas smulkiomis skersinėmis raukšlėmis. Žiemoja lervos išsigraužtose ertmėse. Virsta į lėliukes pirmoje gegužės pusėje. Gegužės pabaigoje ima skristi vabalai. Jų aktyvumas trunka iki rugpjūčio. Skraido dieną, papildomai minta lapais, išgrauždami juos nuo krašto. Patelė deda kiaušinėlius krūvelėmis nuo 4-5 iki 10 vnt. ant medžio kamieno žemutinės dalies žievės ir padengia pridėtinių lytinių liaukų išskyromis. Tokia apsauginė plėvelė būna balta, 2-3,5 mm storio. Po 10-15 parų išsirita lervos ir jos įsigraužia į žievę, palikdamos jos paviršiuje smulkias skylutes, padarydamos ilgas, iki 50 cm ilgio vingiuotas landas, užkimštas rudomis graužimo pjuvenomis. Rugsėjo mėn. lervos įsigilina į kraštinius medienos sluoksnius, kur išgraužia lizdavietes lėliukių žiemojimui. Per metus išsivysto viena generacija.
Siaurablizgis apsigyvena nusilpusiuose, bet dažnai dar gyvybinguose medžiuose. Įsikūrusi gyvybingame medyje lerva gali žūti dėl jos landų užpylimo kamienu pernešamo tirpalo. Vabzdžio apgyvendinta vieta ant medžio atskiriama pagal paraudimą, apmirusios žievės ir puvinio lopus. Šių kenkėjų populiaciją mažina jais mintantys paukščiai, ypač geniai, taip pat plėšrieji nariuotakojai, ligos. Veiksmingi insekticidai, naudojami vabzdžių skraidymo mėnesiais.
Žemės ūkio kultūrų kenkėjas [2][redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pažeidžia serbentų ir agrastų uogakrūmius. Daugiausiai žalos padaro lervos. Ant krūmų su pažeistomis šakomis uogų derlius sumažėja du kartus. Kenkėjų daugiau sutinkama senuose ar apleistuose soduose. Kovojant su jais yra genimos pažeistos šakos, praėjus 4-5 dienoms po jų žydėjimo. Su nupjautomis šakomis sunaikinama iki 70 proc. lervų. Kenkėjams atsparus auksuotasis serbentas (Ribes aureum).
