Švetambarai
Švetambarai (skr. श्वेताम्बर = IAST: śvetāmbara- 'baltadrabužiai') – viena pagrindinių džainizmo mokyklų. Skiriasi nuo kitos džainų šakos digambarų, nes priešingai nei šie, vaikšto vilkini drabužiais. Galutinai susiformavo V a. pabaigoje.[1] Maždaug 4/5 Indijos džainų yra švetambarai.[2]
Šventambarų vienuoliai dėvi baltus drabužius ir pripažįsta išsivadavimo galimybę moterims (nes nepripažįsta būtinybės vaikščioti nuogiems, kas moterims nepriimtina). Renka išmaldą dubenėliuose, laikosi nuomonės, kad visiško visažinumo pasiekusios būtybės (kevalinai) gali apsieiti be maisto. Žymiausias švetambarų mąstytojas – gramatikas, filosofas, istorikas Hemačandra (1089–1172 m.), traktato apie džainų elgesį „Jogašastra“ autorius.[1]
Skiriamos 3 švetambarų srovės:
- mūrtipūdžakai – tyrthankarų atvaizdų (mūrčių) gerbėjai, jų yra daugiausia;
- sthanakavasinai – atmeta atvaizdų garbinimą, protinio gerbimo apeigas atlieka tuščiose maldyklose;
- terapanthai – 1817 m. atskilo nuo sthanakavasinų, bendruomenei vadovauja vienas ačarja.[1]
Šventambarų sthanakvasinų ir terapanthų vienuoliai visada prisidengia burną už ausų užrišama balta audeklo skiaute, kad nepadarytų žalos aplink juos ore esančioms būtybėms ir apsaugotų šventraščius nuo seilių. Mūrtipūdžakai tokias skiautes užsiriša tik sakant pamokslus.[1]
Švetambarų religinės literatūros kanonas yra seniausia džainų literatūra. Jam priklauso V–IV a. pr. m. e. veikalai Ačaranga Sūtra, Utaradhjajana Sūtra ir Sthananga Sūtra, taip pat daug vėlesnių tekstų (iš viso 45 šventraščiai).[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 Kazimieras Seibutis. švetambarai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ Long, Jeffery D. (2013), Jainism: An Introduction, I.B. Tauris
- ↑ Jain, Sagarmal (1998). „Jain Literature“ [From earliest time to c. 10th A.D.], Aspects of Jainology: Volume VI. p. 4.