Šv. Sabas
| Šv. Sabas sen. gr. Σάββας | |
|---|---|
| |
| Šv. Sabo ikona | |
| Gimė | 439 m. Mutalaska, Kapadokija |
| Mirė | 532 m. gruodžio 5 d. (~93 metai) Palestina, netoli Jeruzalės |
| Šventasis | |
| Šventė | gruodžio 5 d. |
Šv. Sabas (g. 439 m. – m. 532 m. gruodžio 5 d.) – krikščionių šventasis, vienas iš Rytų vienuoliškojo gyvenimo pradininkų.[1]
Gyvenimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Sabo tėviškė – Mutalaska (Kapadokija). Jo tėvas buvo karininkas. Potraukį vienuoliškajam gyvenimui pajuto dar vaikystėje, kai jam buvo aštuoneri, pasiprašė priimamas į bazilijonų vienuolyną. Devynetą metų prasimokęs, davė vienuolystės įžadus.[1]
456 m. iškeliavo į Palestiną, kur penketą metų mokėsi pas šv. Eutymijų. Po to dykumoje, šalimais Jericho, pradėjo gyventi kaip atsiskyrėlis. Teigiama, kad sau kėlė labai griežtus reikalavimus, didesnę dalį dienos ir nakties praleisdavo melsdamasis, be perstojo pasninkavo, gyveno griežtai pagal nustatytą dienotvarkę.[1]
Šv. Sabas, pritraukęs gausų pasekėjų būrį, netoliese Jeruzalės įsteigė vienuolyną (Laura Mar Saba). Nors jo įvestos griežtos tvarkos visi vienuoliai iš pradžių stengėsi laikytis, paskui pradėjo šv. Sabo nemėgti, kėlė reikalavimą, jog vyresniuoju būtų paskirtas kunigas.[1]
491 m. Jeruzalės patriarchas šv. Sabui suteikė kunigystės šventimus, šitaip kuriam laikui numaldydamas vienuolius. Maždaug 493 m. patriarchas paskyrė šv. Sabą visų Jeruzalės vienuolių atsiskyrėlių archimandritu (abatu). Tarp šv. Sabo ir dalies vienuolių prasidėjo kivirčai, dėl to jis iškeliavo į dykumą, kur šalia Tekos įsteigė naują vienuolyną. Visgi paskui, palieptas Jeruzalės patriarcho Elijo, grįžo atgal.[1]
Šv. Sabas, 511 m. nukakęs į Konstantinopolį, nesėkmingai mėgino įkalbėti imperatorių Anastasijų atmesti eutichianizmo ereziją ir liautis konfliktavus su katalikų vyskupais. Tuomet nukeliavo pas tremtin išsiųstą Eliją, kur liko iki patriarcho mirties.[1]
Į Konstantinopolį dar sykį grįžęs 531 m., mėgino imperatoriaus Justiniano išprašyti, kad Palestinos gyventojams būtų atlyginta žala, patirta sukilus samariečiams. Pakeliui šv. Sabas bažnyčiose skleidė katalikiškojo tikėjimo tiesas, komentavo eretikų nukrypimus nuo krikščionybės mokymo, kvietė atgailauti.[1]
Paskui parvyko į Laura Mar Saba vienuolyną, kur, būdamas 93 m., mirė.[1]