Šv. Pauliaus sala (Prancūzija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 38°43′48″ p. pl. 77°31′20″ r. ilg. / 38.73000°š. pl. 77.52222°r. ilg. / 38.73000; 77.52222

Salos žemėlapis

Šv. Pauliaus sala (pranc. Île Saint-Paul) – sala pietiniame Indijos vandenyne, beveik viduryje tarp Afrikos, Azijos, Australijos ir Antarktidos. Priklauso Prancūzijai, kartu su už 85 km nutolusia Amsterdamo sala sudaro atskirą Prancūzijos Pietų Sričių rajoną.

Sala vulkaninės kilmės, trikampė, užima 6 km² plotą. Krantai skardingi, iš rytų pusės giliai įsiterpia užutėkis, kuris pasilikęs ugnikalnio kalderos vietoje. Užutėkį su jūra jungia labai siauras ir seklus sąsiauris. Trykšta karštosios versmės. Salos aukštis iki 268 m. Paviršius skurdus – žolės, samanos, papartynai. Saloje peri jūriniai paukščiai – albatrosai, pingvinai, plėšikai, prionai, petreliai, žuvėdros, padūkėliai. Yra subtropinių jūrų lokių ir pietinių jūrų dramblių gulyklos.

1559 m. kovo 18 d. salą atrado portugalų jūrininkas Rui Melas da Kamara (Rui Melo da Câmara) ir pavadino savo laivo São Paulo („Šv. Paulius“) vardu. Vėliau 1618 m. salą pasiekė olandas Harvikas Klaesas de Hilegomas (Harwick Claesz de Hillegom). XVIII–XIX a. Šv. Pauliaus saloje lankydavosi ruonių medžiotojai. 1843 m. saloje išsilaipino ir ją Prancūzijos valda paskelbė prancūzai iš Reuniono, tačiau tik 1892 m. Šv. Pauliaus sala oficialiai tapo Prancūzijos valda, o nuo 1924 m. valdyta kaip Madagaskaro kolonijos dalis.


Commons-logo.svg

Vikiteka