Pereiti prie turinio

Šv. Liucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liucija
it. Lucia da Siracusa
Šventoji
Giovanni Dò Šv. Liucijos paveikslas
Gimė 283 m.
Sirakūzai, Romos imperija
Mirė 304 m. gruodžio 13 d. (~21 metai)
Sirakūzai, Vakarų Romos imperija
Šventasis
Šventė gruodžio 13 d.
Veikla Romos katalikų bažnyčios šventoji
Lorenzo Lotto. Šv. Liucijos teismas
Šv. Liucijos katedra Sirakūzuose
Šv. Liucijos procesija Švedijoje

Šv. Liucija (tikr. Lucia da Siracusa, 283 – 304 m. gruodžio 13 d.) – Romos katalikų bažnyčios šventoji, mergelė, kankinė. Sicilietė, gimusi pasiturinčioje šeimoje Sirakūzuose ir patyrusi kankinystę Diokletiano persekiojimų metu.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liucija buvo istorinis asmuo, bet žinių išlikę mažai. Ji gimė Sirakūzuose 281 metais kilmingoje ir turtingoje šeimoje. Būdama penkerių metų ji liko be tėvo, jos motina, pamaldi ir išmintinga Eutichija, ją mokė krikščionių religijos. Liucijos šventumo idealas buvo Agota iš Katanijos. Ji net buvo nuvykusi melstis prie šventosios kapo.

Anot legendos, Liucija turėjusi labai gražias akis, todėl buvo daug norinčių ją vesti, bet motina Eutichija parinko jai į vyrus jauną pagonį. Tačiau ji davė skaistybės įžadus ir nesutiko tekėti. Kai motina stebuklingai išgijo prie šv. Agotos kapo, Liucija jai pasakė apie savo įžadus ir gavo motinos sutikimą jų laikytis[1].

304 m., valdant imperatoriui Dioklecianui, atstumtas jaunikis prokonsului įskundė Liuciją esant krikščionę[2]. Liucijos kankinystės istorijoje rašoma, kad ją tardęs Paschasijus norėjo pasiųsti ją į viešnamį, – tada ji nebūtų galėjusi sakyti, kad jos kūnas yra Šventosios Dvasios buveinė, – bet net jaučių jungas negalėjo jos pajudinti iš vietos. Tada budeliai apdėjo ją aliejuje bei dervoje išmirkytais žabų ryšuliais ir juos padegė. Liucija meldėsi, kad ugnis jos nedegintų. Galiausiai jai buvo nukirsta galva, arba, pasak kitos versijos, – durklu perpjauta gerklė, o jos akys buvo nusiųstos jos siekusiam jaunuoliui.

Kultas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelį amžių šventosios Liucijos kūnas buvo Sirakūzuose, tačiau XII a. jis buvo atgabentas į Veneciją, kur dabar ilsisi stiklinėje vitrinoje Šv. Jeremijo ir šv. Liucijos bažnyčioje[3].

Liucijos kultas greit išplito. Yra tradicija per šv. Liuciją duoti vaikams dovanų: XII ar XIII a. vieno Sicilijos kaimo vaikus ištiko epidemija, ir šie apako. Tėvai basi nuėję meldėsi prie šv. Liucijos altoriaus kartu su vaikais, kuriems buvo pažadėta, kad grįžę iš bažnyčios ras kurpes pilnas dovanų. Šv. Liucija ne tik juos išgydė, bet ir pasirūpino, kad tėvų pažadas būtų ištesėtas, ir nuo tada dovanų tradicija gyvuoja daugelyje Europos šalių. Sakoma, kad šventoji keliauja raita ant asilo, tad vaikai paruošia ėdalo iš sėlenų bei miltų ir padeda jį ant palangės; asilui viską suėdus, Liucija tuščią padėklą prikrauna žaisliukų, saldumynų ir vaisių, o išdykėliams palieka botagėlį[4].

Jos globa susijusi su šviesa: ji globoja neregius, akių gydytojus ir elektrikus.Tikima, kad ji gydo ne tik  fizinę, bet ir dvasinę neregystę. Pasak mitų, šv. Liucija gelbėja nuo kraujoplūdžių, dizenterijos, padeda nuo gerklės ligų, nes pačiai buvo perpjauta gerklė. Globoja ir žemdirbius, nes žemė ariama jaučiais, kurie negalėjo jos pajudinti iš vietos. Ji taip pat yra rašytojų, įstiklintojų, darbininkų, kankinių, valstiečių, balnininkų, pardavėjų, vitražistų, fotogrametrijos globėja[5].

Šventoji Liucija yra Perudžos (Italija) bei Sirakūzų (Sicilija, Italija) globėja. Sirakūzų Duomo aikštėje, Santa Lucia alla Badia bažnyčioje, anksčiau buvo eksponuojamas Caravaggio paveikslas „Šventosios Liucijos palaidojimas“ (dabar saugomas Sirakūzų Santa Lucia al Sepolcro bažnyčioje).

Jos vardu pavadinta Karibų jūros sala Sent Lusija – viena iš Mažųjų Antilų salų.

Vardas „Liucija“ reiškia šviesą: lot. lux, kilm. lucis – šviesa. Vardas „Liucija“ buvo įtrauktas į V amžiaus šv. Mišių kanoną. Viduramžiais Liucijos kultas itin išplito Sicilijoje.

Šventė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Julijaus kalendorių žiemos saulėgrįža būdavo švenčiama gruodžio 13 d., todėl Liucijos šventė susijusi su saulėgrįžos tradicijomis. Dar ir dabar sakoma, kad per šventą Liuciją ilgiausia naktis ir trumpiausia diena[6]. Didelę reikšmę šią dieną turi namuose uždegtos žvakės ar girliandos, lauke sukurti laužai. Nuo Šv. Liucijos iki Kalėdų yra 12 dienų, todėl senovės lietuviai manė, kad kiekviena šio tarpsnio diena nurodo, kokie bus orai ateinančiais metais, visus dvylika mėnesių. Orus burdavo ir iš druskos žiupsnelių: prie durų slenksčio paberdavo dvylika žiupsnelių ir stebėdavo, kuris greičiausiai sudrėks. Tai reikšdavo, jog tas mėnuo bus pats lietingiausias[7].

Šv. Liucijos diena – tai viena svarbiausių ir populiariausių švenčių (neskaitant Kalėdų) Skandinavijoje. Pasak legendų, šventoji Liucija slapta nešdavo maistą krikščionims, besislapstantiems Romos katakombose po miestu. Kad galėtų panešti daugiau maisto rankose, ji pasišviesdavo kelią žvakėmis, kurias laikydavo vainike ant galvos – iš čia ir kilęs tradicinis šv. Liucijos šventės apdaras.

Liucijos dieną Skandinavijoje bažnyčios, rotušės, mokyklos, biurai ir restoranai mirguliuoja žvakių švieselėmis. Šią dieną rengiama Liucijos eisena (Luciatåg), kurioje jauna mergina ar mergaitė, išrinkta vaizduoti šventąją Liuciją, eina vilkėdama balta suknele sujuosta raudona juosta ir su degančių žvakių vainiku ant galvos. Ją seka Liucijos tarnaitės (tärnor), žvaigždžių berniukai (stjärngossar) ir meduoliniai žmogeliukai (pepparkaksgubbar), nešantys žvakes[8]. Procesijos metu žvakių šviesą lydi choro giesmės. Geriausiai žinoma daina yra „Sankta Lucia“.

Be to, kad buvo „šviesos nešėja“, šv. Liucija siejama ir su maisto aukojimu, tad skandinavai šią dieną gausiai vaišinasi saldumynais. Pagrindinis šventės skanumynas yra meduoliniai sausainiai ir lussekatter (arba lussebullar) – S raidės formos šafraninė bandelė su razinomis. Visa tai užgeriama glöggu arba kava[5].

Vaizdavimas mene

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šv. Liucijos atributai: akys, gulinčios ant lėkštės arba augančios kaip žiedai ant šakelės, kurią Liucija laiko rankoje (anot legendos, Liucija jas pati išsipjovusi ir ištiesusi įkyriam jos garbintojui), degantis aliejinis žibintas/lempa, žvakė, liepsnos ir netgi žvaigždėtas dangus. Kiti atributai: kalavijas arba durklas, jaučiai[9]. Siužetiniuose paveiksluose vaizduojama besimeldžianti prie šv. Agotos kapo, dalijanti savo turtus vargšams, kartu su ją kaltinančiu sužadėtiniu, kankinama ir žudoma[10].

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • LANZI, Fernando; LANZI, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Alma littera: 2005, p. 89–90.
  • Šv. Liucija – neregių globėja. Bernardinai, 2010, gruodžio 13.
  • Šv. Liucija – kankinė mergelė. Bernardinai, 2024, gruodžio 13.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Šv. Liucija. Liturginis kalendorius
  2. ↑ Liucija. Visuotinė lietuvių enciklopedija
  3. ↑ DE MATTEI, Roberto. Šv. Liucija: šviesa mūsų laikų tamsoje. Katalikų tradicija, 2024, gruodžio 13.
  4. ↑ LANZI, Fernando; LANZI, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Alma littera: 2005, p. 90.
  5. ↑ 5,0 5,1 Šv. Liucijos diena – kas tai per šventė? Lietuvos rytas, 2024, gruodžio 13.
  6. ↑ LANZI, Fernando; LANZI, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Alma littera: 2005, p. 90.
  7. ↑ Gruodžio 13 d. Šv. Liucija. Lietuvos etnokosmologijos muziejus, 2023, gruodžio 13.
  8. ↑ GABRILAVIČIŪTĖ, Daiva. Šv. Liucija žadina net Nobelio laureatus – pasaulyje minima šviesos šventė. LRT, 2024, gruodžio 13.
  9. ↑ LANZI, Fernando; LANZI, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Alma littera: 2005, p. 90.
  10. ↑ Liucija. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Šv._Liucija&oldid=7501635"