Šv. Klara Asyžietė

Šv. Klara Asyžietė OSC it. Chiara d'Assisi
Šventoji
Gimimo vardas	Chiara Offreduccio
Gimė	1194 m. liepos 16 d. Asyžius, Spoleto hercogystė, Šv. Romos imperija
Mirė	1253 m. rugpjūčio 11 d. (59 metai) Asyžius, Popiežiaus sritis
Tautybė	italė
Tėvas	Favarone di Offreduccio
Motina	Hortulana Fiumi
Šventasis
Kanonizuotas	1225 m. rugsėjo 26 d. Romoje
Kanonizavo	Aleksandras IV
Šventė	rugpjūčio 11 d.
Globoja	Asyžiaus miestą, televiziją
Veikla	Romos katalikų bažnyčios šventoji

Šv. Klaros Asyžietės palaikai

Šv. Klaros bažnyčia Asyžiuje

Šv. Klara Asyžietė (it. Chiara d'Assisi, tikr. Chiara Offreduccio, 1194 m. liepos 16 d. Asyžius – 1253 m. rugpjūčio 11 d. Asyžius) – Romos katalikų bažnyčios šventoji, šv. Pranciškaus sekėja, pranciškonių Ordino – klarisių (OSC) įkūrėja, pagarsėjusi asketišku gyvenimu ir stebuklais.

Biografija

Gimė kaip Kjara Ofredučijo Italijos mieste Asyžiuje. Jos tėvai priklausė maiores luomui – buvo kilmingi ir turtingi. Motina Ortulana garsėjo pamaldumu, gailestingumo darbams buvo subūrusi ponių būrelį, šelpė vargšus, dalyvavo piligriminiuose žygiuose į šventas vietas.

Artėjant Klaros gimimui, Ortulana baiminosi artėjančio gimdymo, tad nuėjusi į bažnyčią meldė Dievo jai padėti. Pasakojama, jog ji aiškiai išgirdusi žodžius: „Nesibaimink moterie, nes tu laimingai pagimdysi šviesą, kuri apšvies pasaulį“. Pirmagimė buvo pavadinta Klaros vardu (iš lot. clarus „šviesus, spindintis“).

Sekdama motinos pavyzdžiu Klara nuo vaikystės mokėsi meilės ir gailestingumo darbų. Apie 1200 m. įsiliepsnojus pilietiniams kivirčams, šeima paliko Asyžių ir persikėlė į Perudžą. Kai dukrai suėjo septyniolika, tėvas ėmė rūpintis santuoka, tačiau ji kategoriškai atsisakė vykdyti tėvo valią.

Tuo metu Perudžos gatvėse pamokslavo Pranciškus. Klara jo klausėsi jo susižavėjusi ir siekė tapti jo bendražyge. To meto „Šv. Klaros Legenda“ pasakoja, kad šv. Pranciškus padrąsinęs Klarą nekreipti dėmesio į pasaulio tuštybę ir pasirinkti vienuolinį gyvenimą“.

1212 m. (kiti šaltiniai mini 1211 m.) kovo 18 d., Verbų sekmadienį, kai visos kilmingos merginos bažnyčioje po vieną ėjo pasiimti iš vyskupo palmės šakelės, Klara pasiliko stovėti savo vietoje. Vyskupas pats priėjęs padavė jai palmės šakelę. Tai buvo simbolinis žingsnis, reiškiantis to meto elgesio normų paniekinimą ir vyskupo pagarbą dieviškam balsui, kviečiančiam Klarai priimti „kankinystės palmę“.

Tą patį vakarą Klara kartu su drauge Bona iš Gvelfučijo slapta, pro mirusiųjų išgabenimo duris, pabėgo iš namų į Porciunkulę, ir ten, nedidelėje Švč. Mergelės Marijos bažnytėlėje, dalyvaujant pirmiesiems broliams pranciškonams, kurių tarpe buvo ir du jos giminaičiai Rufinas ir Silvestras, Pranciškus priėmė jos įžadus: degančių fakelų šviesoje, nukirpo jai plaukus, o Klara apsivilko atgailautojos ašutine. Klara apsistojo Šv. Pauliaus Abadiečio benediktinių vienuolyne. Po dviejų savaičių giminės ją surado ir pabandė grąžinti namo, tad mergina persikėlė į Panso šv. Angelo (Sant Angelo di Panco) benediktinių vienuolyną, kur atvyko taip pat iš namų pabėgusi jaunesnė sesuo Agnietė, kurią Pranciškus taip pat įšventino į vienuoles.

Pranciškus padėjo sesėms persikelti į nedidelį vienuolyną, prisišliejusį prie šv. Damiano bažnytėlės. Čia susiformavo pirmojo klarisių vienuolyno branduolys. Seserys gyveno pagal šv. Pranciškaus joms parašytą regulą. 1215 m.Laterano IV susirinkimui uždraudus naujų regulų kūrimą, šv. Klara Asyžietė dėl juridinių priežasčių priėmė Šv. Benedikto regulą, bet kovojo dėl pranciškoniškojo idealo – praktikuoti didžiausią neturtą ir gyventi vienybėje su Mažesniųjų brolių ordinu. Privilegium paupertatis (lotyniškai neturto privilegija) klarisių bendruomenei suteikta 1216 m. popiežiaus Inocento III, dar kartą – 1228 m. popiežiaus Grigaliaus IX.

1245 m. Klara paskirta „Šv. Damijono beturčių moterų“ ordino abate. 1252–1253 m. popiežius patvirtino Klaros parašytą seserų gyvenimo regulą. Klara buvo pirmoji moteris Bažnyčios istorijoje parašiusi vienuolijos regulą ir pateikusi ją popiežiui patvirtinti. Šv. Damijono vienuolyne Klara išgyveno 42 metus, iki pat savo mirties 1253 m.

Gyvenimo būdas

Vienuolyne Klara ištikimai praktikavo nuolankumą, maldingumą, atgailą ir artimo meilę. Nors ir būdama vyresnioji, ji norėjo asmeniškai tarnauti sergančioms seserims, atlikdama nemaloniausius darbus. Klara miegojo ant plikos žemės, vilkėjo šiurkščią ašutinę, labai kukliai maitinosi, dažnai pasninkaudavo. Net Pranciškus susirūpino jos sveikata ir liepė mažinti uolumą. Šv. Pranciškus ją labai gerbė ir vertino, klausdavo jos patarimų ir pasitikėjo jos ir jos seserų maldų galia.

Stebuklai

Išlikę daug pasakojimų apie šv. Klaros vienuolyne vykusius stebuklus:

Kartą, likus tik vienam kepalėliui duonos, Klara perlaužė ją ir vieną pusę nusiuntė broliams, o iš kitos puselės pripjaustė penkiasdešimt riekių – įvyko duonos padauginimo stebuklas. Kitą kartą, pasibaigus aliejui, Klara išplovė jo indą, o šis stebuklingai prisipildė naujo aliejaus.

1243 m. imperatoriaus Frydricho II samdiniai saracėnai užpuolė Asyžiaus miestą ir ruošėsi užimti vienuolyną. Klara jau sunkiai sirgo, tačiau atsikėlusi, nešina Švenčiausiuoju Sakramentu monstrancijoje išėjo prie vienuolyno vartų ir saracėnai skubiai pasitraukė.

Paskutinius gyvenimo metus Klara praleido ligoje. Vieną Kalėdų naktį ji gulėjo labai nusiminusi, kad negali būti bažnyčioje kartu su seserimis, ji staiga išvydo Šv. Pranciškaus bazilikos skliautus, prakartėlę ir net girdėjo kunigo pamokslą, kurį perpasakojo sugrįžusioms seserims. Pasakojama, kad prieš mirtį jai pasirodė Švč. Mergelė Marija.

Beatifikacija

Tokie epizodai, kaip ir kiti stebuklai, paskatino popiežių Aleksandrą IV jau 1255-aisiais, praėjus vos dvejiems metams nuo Klaros mirties, paskelbti ją šventąja. Yra išlikę Klaros Kanonizacijos proceso aktai. Liudininkų apklausa vyko vieną savaitę: nuo 1253 m. lapkričio 24 iki 29 d. Buvo apklausta 15 Šv. Damijono vienuolyno seserų, šv. Klaros vaikystės draugė Bona de Guelfuccio ir keturi Asyžiaus gyventojai. Lotynų kalba parengtas tekstas, reikalingas kanonizacijai, kuriuo vėliau pasinaudojo Tomas Celanietis, rašydamas „Mergelės šv. Klaros legendą“, nebuvo išsaugotas. Tik XX a. pradžioje Nacionalinėje bibliotekoje Florencijoje surastas XIII a. rankraštis – Proceso vertimas į Umbrijos–Toskanos šnekamąją kalbą, kurio autorystė priskiriama ses. Battistai Alfani iš Montelučės vienuolyno Perudžoje.

Dėl Kalėdų naktį jos matyto regėjimo, 1958 m. vasario 14 d. popiežius Pijus XII ją paskelbė komunikacijos priemonių, ypač radijo ir televizijos, globėja. Apie 1990 m. buvo numatyta šv. Klarą paskelbti interneto globėja, tačiau vis dėlto interneto globėju paskelbtas šv. Izidorius Sevilietis (an Isidoro de Sevilla).

Rašytinis palikimas

1995 m. lietuvių kalba išleisti keturi šv. Klaros laiškai šv. Agnietei iš Prahos, laiškas Ermentrūdai iš Briugės, Regula, Testamentas ir Palaiminimas. Jos rašytinis palikimas yra labai kuklus, o originalių rankraščių, rašytų pačios Klaros ranka, nėra išlikę. 1253 m. rugpjūčio 9 d. patvirtintos Regulos tekstas buvo užrašytas popiežiaus Inocento IV bulėje „Solet annuere“. Šis dokumentas saugomas Šv. Klaros protovienuolyno archyve, Asyžiuje. XX a. II p. vyravo nuomonė, kad Regula palikta Klaros kape ir atrasta tik 1850 m. šventosios abito klostėse, tačiau Regula nebuvo dingusi, tik pasikeitė jos statusas: XVII–XVIII a. sandūroje šis archyvinis dokumentas imtas traktuoti kaip relikvija ir buvo saugomas kartu su šv. Klaros apsiaustu bei abitu.

Iki šių dienų išlikę keturi šv. Klaros laiškai šv. Agnietei iš Prahos, bet jų galėjo būti daugiau. Šiandien žinomos jų kopijos saugomos Milane, Šv. Ambraziejaus kapitulos bibliotekoje (XIV a. nuorašas, darytas Prahoje), ir Kroatijoje, Šibeniko Mažesniųjų brolių konventualų vienuolyno archyve (taip pat XIV a. nuorašas iš Prahos, darytas greičiausiai klarisės). Laiško Ermentrūrai rankraštis taip pat nėra išlikęs (šiandien žinomas tekstas greičiausiai buvo sukomponuotas iš kelių laiškų).

Šv. Klaros Palaiminimo ir Testamento autentiškumas taip pat diskutuotinas. Nuorašuose šiedu tekstai pateikiami kartu. Egzistuoja du pagrindiniai Palaiminimo variantai: vienaskaitos forma „Viešpats telaimina tave“ (skirtas šv. Agnietei iš Prahos ir Ermentrūdai iš Briugės) ir daugiskaitos forma „Viešpats telaimina jus“ (skirtas visoms seserims).

Pirmoji tradicija remiasi trimis rankraščiais: dviem rankraščiais vokiečių viduramžių kalba (skirti Agnietei iš Prahos) ir XVII a. lotynišku tekstu (Palaiminimas Ermentrūdai). Antroji tradicija yra paliudyta daugelio kodeksų įvairiomis kalbomis: lotynų, nyderlandų, prancūzų, italų, ispanų. Pagrindiniai kodeksai lotynų kalba yra šie:

• Šv. Klaros seserų Montevergine vienuolyno Mesinoje (galėjo būti užrašytas XIV a. pab.–XV a. pr. Montelučės klarisių vienuolyno Perudžoje skriptorijuje ir priklausė šv. Eustachijai Kalafato OSC, įkūrusiai klarisių vienuolyną Mesinoje);
• Nacionalinio istorijos archyvo Madride (XV a. pab.–XVI a. pr.);
• Upsalos universiteto bibliotekos (surašytas XIV a. ar greičiau XV a. ir priklausė brigitiečių vienuolynui Vadstenoje);
• Urbino klarisių vienuolyno (XV a., lotynų ir italų k.; jis taip pat galėjo būti užrašytas Montelučės vienuolyne, Perudžoje).

Vaizdavimas mene

Šv. Klara vaizduojama vilkinti rudos spalvos pranciškonių abitu, sujuostu virve su trimis mazgais, simbolizuojančiais tris įžadus: skaistumą, neturtą, klusnumą. Pagrindinis jos atributas yra monstrancija. Kiti atributai – kryžius su alyvos šakele ir lelija, dažnai visi trys kartu. Kadangi jos vardas reiškia šviesą, kartais ji vaizduojama su lempa rankose.

Kinematografija

1. Franco Zeffirelli filme „Brolis saulė, sesuo mėnulis“ (1972) Klaros vaidmenį atliko Judi Bowker.
2. Lilijanos Kavani filme „Pranciškus“ (1989) Klaros vaidmenį atliko Helena Bonham Carter.
3. Susanna Nicchiarelli filme „Klara“ (2022) šv. Klarą Asyžietę įkūnijo Margherita Mazzucco.

Šaltiniai

• Klara Asyžietė. Laiškai, regula ir testamentas. Vilnius: Aidai, 1995.
• Jeannet Claire-Pascale. Šventoji Klara Asyžietė. Katalikų pasaulio leidiniai, 2020.
• Benediktas XVI. Apie šventąją Klarą Asyžietę. Bažnyčos žinios, 2010, spalio 14, nr. 19, p. 7.
• LANZI, Fernando; LANZI, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Alma littera: 2005, p. 161–162.
• Šv. Klara Asyžietė. Lietuvos pasauliečių pranciškonų ordinas