Pereiti prie turinio

Šv. Justina Paduvietė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šv. Justina Paduvietė
Mirė 304 m.
Šventasis
Šventė spalio 7 d.
Globoja Paduja, Venecija, Palmanova
Vikiteka Šv. Justina Paduvietė

Šventoji Justina Paduvietė (it. Santa Giustina di Padova) – krikščionių šventoji, Padujos globėja. Ji dažnai painiojama su Justina Antiochiete. Nuo pat mažens buvo atsidavusi religijai ir davė amžinosios nekaltybės įžadus. Kai ji buvo atvesta pas prefektą Maksimianą, išliko tvirta ir atlaikė visus išpuolius. Prefektas liepė ją nužudyti kalaviju.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventoji Justina iš Padujos buvo kilminga mergelė, jos tėvas Vitalianas buvo turtingas didikas ir Padujos prefektas. Jos tėvai atsivertė į krikščionybę pagal šventojo Prosdokimo pamokslą ir iki tol nesulaukę vaikų, kaip atsaką į savo maldą susilaukė Justinos[1].

Nuo pat mažens ji buvo atsidavusi religijai ir galiausiai davė amžinosios nekaltybės įžadus. Tuo metu Neronas pradėjo persekioti krikščionis, o Vitalianą pakeitęs prefektas Maksimianas pasirodė esąs ypač žiaurus. Kadangi Justina lankydavosi kalėjimuose, kad paguostų ir padrąsintų ten esančius krikščionis, Maksimianas įsakė ją suimti. Justiną atvedė pas Maksimianą, jis buvo sužavėtas jos grožio ir įvairiais būdais stengėsi pakeisti jos nusistatymą. Tačiau Justina išliko tvirta ir prefektas liepė ją nužudyti[1].

Viduramžių tekstuose ji apibūdinama kaip šventojo apaštalo Petro mokinė, nes sakoma, kad šventasis Prosdokimas, pirmasis Padujos vyskupas, buvo Justinos mokytojas; jo hagiografijoje teigiama, kad Petras jį atsiuntė iš Antiochijos. Tačiau tai chronologiškai neįmanoma, nes 304 m. Justina, būdama jauna moteris, negalėjo pažinti Prosdokimo, nes jis mirė maždaug 100 m. po Kristaus.

Garbinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventoji Justina yra Padujos miesto globėja. Po šventojo Morkaus ji taip pat yra antroji Venecijos globėja[2]. Jos šventė yra spalio 7 d. ir sutampa su vynuogių derliaus nuėmimo pabaiga bei atsiskaitymo pagal žemės ūkio sutartis laiku[3].

VI a. paduviečiai jai dedikavo bažnyčią, ji buvo tarp mergelių kankinių, pavaizduotų Eufrazijaus bazilikos presbiterijos arkoje (kairėje) ir mergelių procesijoje Sant’Apollinare Nuovo. VII a. Galijoje rašęs Venancijus Fortunatas ragino keliautojus į Padują aplankyti jos relikvijas[4].

Padujos bazilikoje ir Santa Giustina abatijoje saugomas Paolo Veronezės paveikslas „Šventosios Justinos kankinystė“. Abatijos kompleksas buvo įkurtas V a. ant Justinos kapo, o XV a. tapo vienu svarbiausių vienuolynų šioje vietovėje, kol 1810 m. Napoleonas jį panaikino. 1919 m. jis vėl buvo atidarytas. Interjere saugomi kelių šventųjų kapai, tarp jų Justinos, Prosdokimo, šventojo Maksimo, šventojo Urijaus, šventosios Felicitos, šventojo Julijono, taip pat apaštalo šventojo Motiejaus ir evangelisto Luko relikvijos.

Ikonografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščioniškajame mene Justina vaizduojama karūnuota kaip princesė ir su kalaviju ant krūtinės, pagal jos kankinystę.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]