Šv. Jurgio pilis

Šv. Jurgio pilis
Šv. Jurgio pilis
	Lisabonos pilis iš vakarų
	Šv. Jurgio pilis 38°42′50″ š. pl. 9°08′01″ v. ilg. / 38.71389°š. pl. 9.13361°r. ilg.
Vieta	Lisabona
Architektas	Vasco Brás (1373–75 m.), Filippo Terzi (1577 m.), Teodósio de Frias (1642 m.), Manuel do Couto (1657–1733 m.), Custódio Vieira da Silva (1733 m.)
Statybų pradžia	48 m. pr. m. e.
Statybų pabaiga	XX a. vid. (atstatyta)
Paskirtis	pilis, karališkieji rūmai

Šv. Jurgio pilis (port. Castelo de São Jorge) – pilis Portugalijos sostinėje Lisabonoje, Alfamos rajone.

Spėjama, kad romėnai pirmąją tvirtovę šioje vietoje pastatė 48 m. pr. m. e.,^[1] nors vietovė buvo gyvenama jau nuo VIII a. pr. m. e. (čia įtvirtinimus statė finikiečiai, keltai, graikai, kartaginiečiai). Maurų laikais čia taip pat buvo tvirtovė.

1147 m. Lisaboną rekonkistos metu atkovojo Alfonso Enrikeso pajėgos. Pasak legendos, maurai skubėję uždaryti tvirtovės duris, tačiau riteris Martinas Monizas pasiaukojamai įsispraudė į tarpdurį, kad jo bendražygiai spėtų patekti pilin.^[2] 1255 m. Portugalijos karalystės sostinę perkėlus iš Koimbros į Lisaboną, pilyje įsikūrė karalius Alfonsas III.^[1]

XIV a., valdant karaliui Dionizui (Dinišui I), taip pat Fernandui I pilis, tuomet vadinta „Alkasova“ (Alcáçova) perstatyta ir išplėsta. Pilies siena tęsėsi 5,4 km, turėjo 77 bokštus, 34 ar 38 vartus.^[3] XIV a. pilį kelis kartus nesėkmingai bandė užimti kastiliečiai. Po to, kai 1387 m. portugalų karalienė Filipa ištekėjo už Anglijos karaliaus Jono I, piliai prigijo Anglijos globėjo šv. Jurgio vardas.^[1] Nuo XIV a. pab. Torre do Tombo bokšte įkurtas karališkasis archyvas. XV a. pilis vėl rekonstruota, iš gynybinės tvirtovės pertvarkyta į karališkuosius rūmus. XV a. pr. prie pilies įkurtas karališkasis žvėrynas, o 1415 m., po Seutos užkariavimo, portugalų karalius Jonas I rūmuose ėmė laikyti 2 liūtus.^[4] 1498 m. šv. Jurgio pilyje iškilmingai priimtas iš kelionės į Indiją grįžęs keliautojas Vaskas da Gama. 1502 m. savo spektaklį pilyje pristatė portugalų teatro pradininkas Žilis Visentė.^[1]

XVI a. pr. karališkoji rezidencija iš Šv. Jurgio pilies perkelta į pakrantėje pastatytus Ribeiros rūmus. Po 1531 m. žemės drebėjimo pilis stovėjo apgriuvusi, o valdant karaliui Sebastijonui nuo 1569 m. atstatinėta, bet karaliui žuvus, darbai nutraukti. Ispanijos valdymo metais pilyje veikė kareivinės ir kalėjimas. Vėliau, XVII a. antroje pusėje – XVIII a. pirmoje pusėje pilis iš dalies atstatyta, bet per 1755 m. žemės drebėjimą vėl suniokota. Ant pilies kalno buvo įsikūręs karinis garnizonas, pastatyta geodezinė observatorija.^[1]

Lisabonos Šv. Jurgio pilis pilnai atstatyta Antonijaus Salazaro valdymo metais (atidaryta XX a. vid.). Dabar pilyje veikia muziejus.

Pilis virš Alfamos rajono
Maurų sienos liekanos
Odisėjo bokštas
Pilis 1505 m. iliustruotame rankraštyje

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 ^1,5 Silva, João; Rodrigues, Albertina (2002), SIPA (red.), Castelo de São Jorge e restos das cercas de Lisboa (PT031106120023) (portugalų), Lisbon, Portugal: SIPA–Sistema de Informação para o Património Arquitectónico, nuoroda tikrinta 2012-12-28
↑ Saraiva, José Hermano (1995). „Martim Moniz, uma lenda que "ajudou" a conquistar Lisboa“. RTP Ensina (portugalų). Nuoroda tikrinta 2022-08-23.
↑ John Julius Norwich (2016-08-02). The Great Cities in History. Thames & Hudson. p. 177. ISBN 978-0-500-77359-8.
↑ Hengerer, Mark, and Weber, Nadir (eds.), Animals and Courts: Europe, c. 1200–1800, Berlin: Walter de Gruyter GmbH & Co KG, 2019. ISBN 9783110542769.

[SIPA-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 ^1,3 ^1,4 ^1,5 Silva, João; Rodrigues, Albertina (2002), SIPA (red.), Castelo de São Jorge e restos das cercas de Lisboa (PT031106120023) (portugalų), Lisbon, Portugal: SIPA–Sistema de Informação para o Património Arquitectónico, nuoroda tikrinta 2012-12-28

[2] Saraiva, José Hermano (1995). „Martim Moniz, uma lenda que "ajudou" a conquistar Lisboa“. RTP Ensina (portugalų). Nuoroda tikrinta 2022-08-23.

[Norwich2016-3] John Julius Norwich (2016-08-02). The Great Cities in History. Thames & Hudson. p. 177. ISBN 978-0-500-77359-8.

[Muenzer-4] Hengerer, Mark, and Weber, Nadir (eds.), Animals and Courts: Europe, c. 1200–1800, Berlin: Walter de Gruyter GmbH & Co KG, 2019. ISBN 9783110542769.

[1]

[2]

[3]

[4]