Šv. Juozapato cerkvė (Žovkva)

Šv. Juozapato Kuncevičiaus cerkvė Žovkvoje

Švento Juozapato Kuncevičiaus, Vyskupo ir Kankinio cerkvė – švento Juozapato Kuncevičiaus vardu pavadinta graikų apeigų katalikų cerkvė Vakarų Ukrainoje: Lvovo srities Žovkvos rajono administraciniame centre. Įeina į Ukrainos graikų katalikų bažnyčios Sokalio–Žovkvos vyskupiją, yra jos prokatedra Žovkvoje. Baroko stiliaus architektūros paminklas.

Istorija

1652 m. Krokuvos kašteliono Jokūbo Sobieskio našlė Sofija Teofilė išpirko kazokų nužudyto savo sūnaus Mareko Sobieskio kūną ir nusprendė jį nelaidoti giminės nekropolyje – Žovkvos Šv. Lauryno bažnyčioje, o tai padaryti naujai pastatytame mauzoliejuje – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje tame pačiame miestelyje.

Statybos tęsėsi kelerius metus (1653–1655 m.), o bažnyčia buvo konsekruota dar vėliau – 1677 m. Įrengiant šventovės vidų daug prisidėjo fundatorės Sofijos Teofilės Danilovičiuvnos sūnus Lietuvos–Lenkijos valstybės valdovas Jonas Sobieskis. Savo motinai ir nelaisvėje žuvusiam broliui Marekui jis pastatė įspūdingus paminklus. Vėliau bažnyčia kelis kartus nukentėjo dėl kilusių gaisrų, likviduojant padarinius daug prisidėjo Jono Sobieskio sūnus Jokūbas Liudvikas Sobieskis.

Nuo pat pradžių bažnyčią globojo vienuoliai dominikonai, 1754–1792 m. jiems šalia buvo pastatytas vienuolynas. Statyboms aukojo Sobieskių, Danilovičių, Herburtų šeimos. Po Pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Žovkva priskirta Austrijos–Vengrijos imperijai. Miestelyje buvę katalikų vienuolynai nuo naujosios valdžios nukentėjo, buvo nusavintos kai kurios patalpos.

Mareko Sobieskio antkapinis paminklas

Po Pirmojo pasaulinio karo Žovkva įėjo į Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos, vėliau – Lenkijos sudėtį. Bažnyčios ir vienuolyno patalpos buvo suremontuotos, dailininkas Karolis Politinskis atnaujino sunykusią sieninę tapybą. Antrojo pasaulinio karo metu pastatai nenukentėjo, pokaryje juose įsikūrė karinio dalinio kareivinės, katilinė ir sandėliai. Po Ukrainos Nepriklausomybės paskelbimo buv. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia ir dominikonų vienuolynas perduoti Graikų katalikų bažnyčiai, prasidėjo ilgametis jų remontas ir restauracija.

Architektūra

Bažnyčios pastatas yra kryžiaus formos, su plačia nava ir šonuose įkurdintomis koplyčiomis. Stovi prie miesto gynybinės sienos. Išorė paprastų, masyvių formų – pastatas galėjo būti naudojamas ir kaip fortifikacinis įrenginys. Pagrindinis fasadas puoštas sienine tapyba, piliastrais ir karnizu.

Pastato transepte išdėstyti du barokiniai antkapiniai paminklai – kenotafai. Mareko Sobieskio antkapį puošia Vyriškumo ir Pamaldumo alegorinės figūros bei karinė amunicija, o Sofijos Teofilės Danilovičiuvnos kenotafe – Sielvarto ir Dorybės skulptūros bei Karūnuotasis erelis, primenantis, kad ji priklausė Lenkijos karalių giminei. Be minėtų asmenų bažnyčioje buvo palaidota ir ATR valdovo Jono Sobieskio sūnaus Konstantino Vladislovo širdis (pats kūnas ilsisi miestelio Šv. Lauryno bažnyčioje).

Šventovėje nuo seno kabojo katalikų garbinamas Švč. Dievo Motinos paveikslas, 1929 m. jis buvo karūnuotas. Karūnavimo iškilmės sutapo su šios bažnyčios mecenato lenkų nacionalinio didvyrio Jono Sobieskio 300-tųjų gimimo metinių visaliaudiniu minėjimu. Po Antrojo pasaulinio karo paveikslas buvo išvežtas į Lenkiją, šiuo metu patalpintas dominikonų vienuolyne Varšuvos Služevo rajone.

Šaltiniai

• Життєпис Теофілії Собеської та історія храму // risu.org.ua Archyvuota kopija 2019-08-21 iš Wayback Machine projekto.
• Historia cudownego obrazu // www.sluzew.dominikanie.pl Archyvuota kopija 2019-01-31 iš Wayback Machine projekto.
• Лозинський Р. М., Кучинська І. В., Дорош Ю. С. Географія ресурсів ностальгійного туризму Жовківського району Львівської області // Карпатський край. 2013 № 1, С. 99
• Poraziński J. Sobieski Jakub Ludwik h. Janina (1667–1737) // Polski Słownik Biograficzny. – Warszawa – Kraków : Polska Akademia Nauk, Polska Akademia Umiejętności, 2000. – T. XXXIХ/4, zeszyt 163, S. 494
• Poraziński J. Sobieski Konstanty Władysław (1680—1726) // Polski Słownik Biograficzny. — Warszawa – Kraków : Polska Akademia Nauk, Polska Akademia Umiejętności, 2000. – T. XXXIХ/4, zeszyt 163, S. 501