Švėkšnalė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Švėkšnalė
Vilkėno malūno užtvanka
Vilkėno malūno užtvanka
Ilgis 12,7 km
Baseino plotas 33,9 km²
Ištakos Klaipėdos rajonas
Žiotys Ašva
Šalys Lietuva

Švėkšnalė – vakarų Lietuvos upė, Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, dešinysis Ašvos intakas, Minijos baseinas.

Švėkšnalės baseino plotas 3,7 ha, vidutinis nuolydis 90 cm/km.

Švėkšnalė prasideda pelkėtame Šiuraičių miške į pietryčius nuo Skomantų kaimo (Veiviržėnų seniūnija, Klaipėdos rajonas) ir, pasiekusia Švėkšnos seniūnijos (Šilutės rajonas) teritoriją, teka Stirpeikų, Alseikų, Kalnalio kaimų ir Švėkšnos miestelio pakraščiais, pro Vilkėno kaimą ir ties Vilkų Kampu įteka į Ašvą.

16201843 m. ties Švėkšna Švėkšnalė buvo užtvenkta, o 1843 metais šią užtvanką Vilkėno dvaro savininkas grafas Pranciškus Pliateris perkėlė į Vilkėno kaimą ir pastatė didelį Vilkėno malūną. Dabar malūno pastate įsikūręs viešbutis ir restoranas „Vilkėnų malūnas“. Vilkėno tvenkinys, kurio plotas 10,1 ha, – priskirtas prie karosinių vandens telkinių, pamėgtas žvejų.

2004 rugsėjo 8 d. Lietuvos respublikos vyriausybės nutarimu, Švėkšnalės atkarpa nuo Vilkėno tvenkinio iki žiočių (2,5 km ruožas) įtraukta į ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingų upių sąrašą. Šiame ruože, Lietuvos respublikos įstatymais, saugomi upėtakiai.

Švėkšnalė priskiriama prie lašišinių upių, kuriose nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. draudžiama spiningauti, velkiauti, žvejoti naudojant gyvūninės kilmės masalus.

Intakai:

  • kairieji – Kiaunupis (Dubrinė), Alsė, Šalna, Vilkė.
  • dešinysis – Lendrupis.

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje upelis vadinosi Švėkšna, prie jo įsikūrus gyvenvietei, pačiam upeliui sumenkus, jo vardas gavo menkinamąją priesagą ir virto Švėkšnale. Pirmą kartą upelio vardas užfiksuotas kryžiuočių žygiaraščiuose: 1384, užrašytas Sveisna, 1387 – Swexte. Tai rodo upelį turėjus ir antrą vardą – Švėkšta.

Upėvardis lyginamas su žodžiu švėkšna („kas šokinėja, mėtosi į šalis“).[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.