Šlavėnų dvaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 55°29′43″š. pl. 25°06′01″r. ilg. / 55.495333°š. pl. 25.10017°r. ilg. / 55.495333; 25.10017

Šlavėnų dvaras
Kaimo gatvė su dvaro ūkio pastatais
Kaimo gatvė su dvaro ūkio pastatais
Vieta Šlavėnai, Anykščių rajonas
Įkurtas XVI a.
Bajorų giminės Juozapas Kušeliauskas
Mikuličiai
Mingailai
Brazauskai
Mašiotai
Parkas Želdinių fragmentai
Pastatų būklė Ūkio pastatai (tebenaudojami)
Savininkas Čepukai

Šlavėnų dvaras – buvusi dvaro sodyba Šlavėnų kaime, Anykščių rajone, prie kelio  1225  ŠlavėnaiKurkliai IIKolonija . Pagrindiniai dvaro rūmai neišliko, yra nemažai tebenaudojamų ūkinių pastatų, galima įžiūrėti parko alėjas. Tebestovi tvartai, svirnas, klėtis, telkšo tvenkinys, susijungiantis su Šlavės upeliu. 1992 m. dvaro likučiai buvo grąžinti turto paveldėtojams Čepukams.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriniuose šaltiniuose Šlavėnų dvarai minimi nuo 1596 m. XVIII a. ir XIX a. pradžioje Šlavėnų latifundiją sudarė trys dvarai ir kaimas prie jų, kuriuos valdė Ukmergės apskrities maršalka Juozapas Kušeliauskas (?–1806) ir kiti valdytojai.

Apie 18301840 m. latifundija buvo išskirstyta trims savininkams, dvarus perėmė ir įsigijo Mikuličiai, Mingailai ir Brazauskai. XIX a. antrojoje pusėje Mikuličių dvarą perpirko ir prie savo tėvonijos prijungė Gustavas Brazauskas (1841–1906), suformavęs Didžiųjų Šlavėnų Brazauskų dvarą, išlikusį ir XX a. pradžioje po jo mirties, kai jame toliau šeimininkavo G. Brazausko našlė Jadvyga Mikalauskaitė-Brazauskienė (1845–1915). Apie 1930 m. šį dvarą paveldėjo ir iki nacionalizacijos 1940 m. valdė Mašiotai (Ona Brazauskaitė-Mašiotienė). Pas Mašiotus 1930 m. lankėsi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Mingailai nuo XIX a. vidurio iki 1940 m. valdė Mažuosius Šlavėnus. Dalį dvaro nuomojosi ir valdė Mašiotų ir Mingailų giminaičiai: Jurgis Čepukas, Vaišvilai, Bagdonas.

1923 m. Šlavėnų dvare buvo 4 sodybos – 77 gyventojai. 1949 m. Šlavėnų kaimas buvo įjungtas į „Piliakalnio“ kolūkį, vėliau, stambinant ūkius, jis pateko į Puntuko kolūkį.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]