Šiušelė
| Erigeron | ||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Karčioji šiušelė (Erigon acris) | ||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||
| ||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||
| Erigeron Carl von Linné, 1753 |
Šiušelė (Erigeron) – astrinių (Asteraceae) šeimos augalų gentis. Šiušelė paplitusi Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje, kelios rūšys – Šiaurės Afrikoje ir Australijoje.
Tai daugiametė, kartais vienametė arba dvimetė žolė, retai puskrūmis. Lapai pražanginiai, lygiakraščiai, dantyti ar skiautėti. Graižai susitelkę į įvairių formų sudėtinius žiedynus, kartais pavieniai. Liežuviškieji žiedai vaisingi (kartais jų nėra), rausvi, violetiniai, balti arba gelsvi, vamzdiškieji – geltoni, gelsvi ar rausvi, dvilyčiai. Vaisius – lukštavaisis su skristuku.[1]
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasaulyje auga apie 460 rūšių,[2] Lietuvoje auga arba auginamos:
- karčioji šiušelė (Erigeron acris)
- vienametė šiušelė (Erigeron annuus)
- alpinė šiušelė (Erigeron alpinus)
- kupstinė šiušelė (Erigeron caespitosus)
- puošnioji šiušelė (Erigeron speciosus)
- filadelfinė šiušelė (Erigeron philadelphicus)
- saulutinė šiušelė (Erigeron bellioides)
- šeriuotoji šiušelė (Erigeron strigosus)
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis šiušẽlė – botaninis naujadaras, padarytas iš šiùšti (‘šiauštis, šiurpti’), šiùšena (‘kas nušiušusiais, nušiurusiais plaukais’). Taip pavadinta dėl tarsi pasišiaušusių liežuviškųjų žiedų.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zigmantas Gudžinskas. šiušelė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ „Erigeron L.“, Plants of the World Online. Royal Botanic Gardens, Kew.
- ↑ Šarūnas Šimkus. Augalų, gyvūnų ir grybų pavadinimų etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2025. // psl. 209.
