Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia
55°20′34″š. pl. 21°28′01″r. ilg. / 55.3427294°š. pl. 21.4669195°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Tikėjimo srovė | liuteronai |
| Savivaldybė | Šilutės rajonas |
| Gyvenvietė | Šilutė |
| Adresas | Lietuvininkų g. 21[1] |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta | 1926 m. |
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia, įsikūrusi Šilutės centre, Lietuvininkų g. 21. Bažnyčios bokšto aukštis siekia 50 m, o bokšto laikrodis – didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10 m, mažoji – 0,80 m ilgio.[2][3]
Bažnyčios ir parapijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šilokarčemos parapija susikūrė iš Verdainės parapijos,[4] nes miestas plėtėsi labai intensyviai. 1910 m. buvę kaimai Verdainė, Žibai ir Cintjoniškiai prisijungė prie Šilokarčemos (ji išaugo į Šilutės miestą), kuri tada turėjo daugiau kaip 3000 gyventojų.[5] Tada iškilo būtinybė statyti atskirą bažnyčią. Vienas svarbiausių parapijos kūrimo iniciatorių buvo Hugo Šojus. 1910 m. Hugo Šojus kreipėsi į Rytų Prūsijos evangelikų konsistoriją, kad atsiskirtų nuo Verdainės parapijos ir sukurtų atskirą parapiją. Reikalavimą kurti atskirą parapiją jis nusiuntė net pačiam Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II. Kaip argumentas buvo nurodyta, kad Šilokarčemoje veikia paštas, telegrafas, teismas, dirba gydytojas, yra vaistinė, aukštesnioji berniukų mokykla, viešbutis ir muitinė. Sklypą bažnyčiai statyti nemokamai skyrė Hugo Šojus. 1913 m. parapija įkurta[6] ir padėtas bažnyčios kertinis akmuo. Parapijai priskirti Šilokarčemos, Žibų gyventojai, taip pat artimiausių kaimų – Aukštumalų, Barzdūnų, Lapolių, Rupkalvių, Šlažų, Šyšgirių, Traksėdžių, Bismarko kolonijos bei Šilokarčemos dvaro – viensėdijų gyventojai. Bet tada buvo pastatyta tik klebonija, nes Pirmasis pasaulinis karas statybas nutraukė.
1923 m. įvykus sukilimui ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, buvo vėl pradėta planuoti bažnyčios statybas. 1924 m. prasidėjo bažnyčios statymo darbai. Vietiniai evangelikai liuteronai pagalbos kreipėsi į Prūsijos karalystės bendruomenes. Bažnyčios statybai aukojo įvairios organizacijos: Šalies bažnyčios fondas (vok. Fonds der Landeskirche), Vokietijos imperijos Žemės ūkio ministerija, Jubiliejinių aukų fondas, Vokietijos imperijos vyriausybė ir kt. Bažnyčios statybos fondą sudarė maždaug 200 000 markių.
1926 m. vasaros pabaigoje bažnyčia buvo pastatyta, o pašventinimo iškilmės organizuotos Martyno Liuterio gimimo dieną – lapkričio 10 d. Į bažnyčios atidarymą atvyko Vokietijos Vyriausiosios bažnyčios tarybos (vok. Oberkirchenrat –Vokietijos imperijos evangelikų liuteronų bažnyčios aukščiausioji institucija) viceprezidentas D. Conradas, Klaipėdos krašto generalinis superintendentas F. Gregoras, apskričių vyskupai, kunigai, svečių iš kitur bei daugybė parapijiečių. Giedant giesmę pirmiausia į naująją bažnyčią buvo įnešamos vokiška ir lietuviška Biblijos.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios, Šilokarčemos parapiją sudarė maždaug 5 500 žmonių. 1944 m. rugpjūčio 24 d. užregistruotos paskutinės bažnytinės laidotuvės, rugsėjo 24 d. – paskutinė santuoka. Tų pačių metų spalio 9 d. po Šilokarčemą jau važinėjosi sovietų tankai. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia nenukentėjo ir net nebuvo apiplėšta. Pokarinė Šilutės evangelikų liuteronų bendruomenė oficialiai įregistruota 1948 m. rugpjūčio 27 d., o teisė naudotis bažnyčios pastatu suteikta 1949 m. kovo 23 d.
Šiuo metu parapija priklauso Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiai, o ji turi apie 600–800 tikinčiųjų.[7] 2013 m. Šilutės evangelikų liuteronų parapija šventė 100 metų jubiliejų[8][9]
Bažnyčios metrikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžioji Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios metrikų dalis yra išsilaikiusi ir yra saugomi Evangelikų liuteronų bažnyčios centriniame archyve Berlyne:[10]
- Krikštynos: nuo 1913 iki 1926 m.
- Vedybos: nuo 1913 iki 1944 m.
- Laidotuvės: nuo 1913 iki 1944 m.
Parapijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki 1945 m. bažnyčia aptarnavo 9 vietoves:[6][11]
| vokiškas pavadinimas | lietuviškas pavadinimas |
|---|---|
| Adlig Heydekrug | Šilutė, dvaras |
| *Bismarck (=Rupkalwer Moor) (anteilig) | Žalgiriai (iš dalies) |
| Groß Augstumalmoor (anteilig) | Aukštumalo Pelkė (iš dalies) |
| Heydekrug | Šilutė |
| Lapallen | Lapaliai |
| Rupkalwen | Rupkalviai |
| Szieszgirren/Schießgirren | Šyšgiriai |
| Szlaszen/Schlaßen | Šlažai |
| Trakseden | Traksėdžiai |
Architektūra ir vidus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčios architektas Kurtas Gutknechtas (vok. Curt Gutknecht),[12] stilius neogotikinis. Šiam stiliui būdinga griežta, plokštuminė kompozicija ir saikingos, modernizuotos neogotikos formos. Išsiskiria kvadratinis 50 m aukščio bokštas su smailiais trikampiais skydais, aukšta aštuoniakampe smaile ir mažomis smailiukėmis kampuose. Bokšto viršūnė – pati puošniausia pastato dalis, o bokšto laikrodis – didžiausias Lietuvoje: jo ciferblato skersmuo 2,5 m, didžioji rodyklė 1,10 m, mažoji – 0,80 m ilgio.[13] Trys bažnyčios varpai nulieti Tiuringijos liejykloje, didžiausias iš jų sveria 1300 kg, vidurinis 620 kg ir mažasis 350 kg.
Bažnyčios vidus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vitražą virš pagrindinio įėjimo durų padarė Karaliaučiuje stiklo dailininkas Emilis Krugeris (vok. Emil Kruger). Vargonus pagamino Elbingo vargonų firma „Wittek“. Pagrindinės navos lubos gaubtais skliautais, palaikomos 8 kolonų, kurios laiko ir šalutinių navų antruosius aukštus. Pusrutulinėje gaubtoje apsidėje stovi ąžuolinis altorius, sakykla ir krikštykla.
Šilutės bažnyčia buvo laikoma viena gražiausių Rytų Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių. Tai buvo dailininko Richardo Pfeiferio (vok. Richard Pfeifer)[14], buvusio Karaliaučiaus meno akademijos profesoriaus, nuopelnas. Ant 80 m² altoriaus sienos jis nutapė freską su 120 originalaus dydžio figūrų. Iš jų 80 suvaidino svarbų vaidmenį bažnyčios istorijoje. Viršuje, virš altoriaus priešais dievo avinėlį klūpo Adomas ir Ieva, o iš kairės ir dešinės pavaizduoti žmonės iš bažnyčios istorijos. Tarp jų: reformatoriai Martynas Liuteris ir Žanas Kalvinas bei Paul Gerhardt, Lukas Kranachas Vyresnysis, Albrechtas Diureris, Johanas Sebastianas Bachas, Georgas Frydrichas Hendelis, August Hermann Francke, Nikolaus Ludwig von Zinzendorf, Friedrich Bodelschwingh, Matthias Claudius, Amalie Sieveking ir daug kitų (tarp jų ir Hugo Šojus).[15] Taip pat ir kitos bažnyčios sienos yra papuoštos biblinėmis scenomis.
Vargonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vargonai buvo pagaminti bažnyčios statybos metais. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų vargonų gamintojo Eduardo Viteko (vok. Eduard Wittek 1857–1927 m.) iš Elbingo (dab. Lenkija) gaminys. Jis vargonų dirbtuves prieš tai perėmė iš Augusto Terleckio (August Terletzki).
Vargonuose[16] įmontuota pneumatinė traktūra, kuri gali būti paleista automatiškai. 2002 m. vargonai nebeveikė ir jais nebuvo įmanoma groti. Tais pačiais metai juos buvo bandoma remontuoti, bet 2003 m. vargonai buvo užlieti ir taip visai peršlapo oro pūtimo sistema. Tais pačiais metai jie buvo vėl remontuojami, bet nevisiškai sutvarkyti.[17]
Šiuo metu vargonai nepilnai funkciuonuoja ir yra naudojami tik mišių metu.[18] Generalinė restauracija kol kas nenumatyta.
Kunigai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parapiją aptarnavę kunigai[4]:
- Teodoras Eickė (nuo parapijos įkūrimo iki 1942 m.)
- Fritzas Moseris (kurį laiką pavadavo T. Eickę 1942 m.)
- Ernstas Daudertas (iki 1944 m.)
- A. Tėvelaitis (pirmosios pamaldos po karo)
- Ansas Baltris
- Frydrikas Mėgnis (iki 1950 m.)
- Jonas Kalvanas
- Martynas Klumbys (iki 1959 m.)
- Jonas Okas
- Ernstas Roga
- Ridas Tamulis
- Remigijus Šemeklis (nuo 2002 m.)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Petras Jakštas. Senoji Šilutė, 1994
- Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI–XX amžiuje, 1997 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Rekvizitai.vz.lt puslapio informacija
- ↑ 15min.lt informacija
- ↑ liuteronai.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2016-04-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 4,0 4,1 Friedwald Moeller, Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945, Hamburg, 1968, S. 55
- ↑ Šilutės miesto istorija internetinėje svetainėje silutei500.lt Archyvuota kopija 2012-09-10 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 6,0 6,1 Walther Hubatsch, Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreußens, Band 3: Dokumente, Göttingen, 1968, S. 510
- ↑ http://silute.lelb.eu/?page_id=12 Parapijos istorija bažnyčios tinklapyje
- ↑ silutesnaujienos.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2016-04-09 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Naujienų portalo 15 min informacija
- ↑ Christa Stache, Berichtigungen und Ergänzungen zum Verzeichnis der Kirchenbücher im Evangelischen Zentralarchiv in Berlin, Teil I: Die östlichen kirchenprovinzen der Evangelischen Kirche der Union, Berlin (1992³) 2001 (Stand: 1. Oktober 2001)
- ↑ * = Schulort liet. mokykla
- ↑ Walther Hubatsch, Geschichte der evangelischen Kirche Ostpreußens, Band 2: Bilder ostpreussischer Kirchen, Göttingen, 1968, S. 99, Abb. 419–427
- ↑ liuteronai.lt puslapio informacija Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Straipsnis apie freskų autorių silutesnaujienos.lt puslapyje
- ↑ Beschreibung der Kirche Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto. auf memelland-adm.de
- ↑ Jörg Naß, Orgelinventar der evang. lutherischen Kirche Litauens. Durchsicht der Orgel 2009 Archyvuota kopija 2014-07-22 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://silute.lelb.eu/?page_id=551 Vargonų remontas bažnyčios tinklalapyje
- ↑ http://silute.lelb.eu/?page_id=551 Vargonų remontas bažnyčios tinklalapyje
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Šilutės evangelikų liuteronų parapijos puslapis
- Šilutės parapija liuteronai.lt puslapyje Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto.
- Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios istorija Archyvuota kopija 2013-12-03 iš Wayback Machine projekto. (vokiškai)
- Šilutės miesto istorija svetainėje Ostpreussen.net Archyvuota kopija 2014-10-31 iš Wayback Machine projekto. (vokiškai)
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |
|
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |