Šilavoto kalvagūbris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Pakiluma Šilavoto prieigose, nuo Naujasodžio pusės

Šilavoto kalvagūbris – Lietuvos pietinėje dalyje besidriekiantis kalvagūbris. Nutįsęs 40 km iš pietvakarių į šiaurės rytus ir atskiria Jiesios lygumą nuo Peršėkės lygumos. Gūbrys užsibaigia lėkštomis pakilumomis, nusitęsusiomis link Pakuonio.

Kalnagūbris sudarytas iš 3 moreninių kalvų grandinių. Pietvakariuose tarp šių grandinių įsiterpę pelkėti tarpgūbriai su nuo Amalvo, Palių, Žuvinto paliomis. Šiaurės rytuose tarpgūbriai siauresni, vietomis jų visai nėra. Šiaurės rytinė Šilavoto kalvagūbrio dalis aukščiausia (iki 144 m, ties Ingavangiu).

Kalvas sudaro nedaug perplautas sluoksniuotas smėlis ir priesmėlis, dengiamos moreniniu priemoliu, vietomis apneštos smėliu. Riedulių negausu. Šiaurės vakariniuose kalvagūbrio šlaituose (ypač Šilavoto, Jiestrakio apylinkėse) matoma Jiesios lygumoje buvusio prieledyninio ežero krantų žymių.[1]

Ant kalvagūbrio įsikūrę Daukšiai, Igliauka, Šilavotas, Klebiškis, Bačkininkai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Šilavoto kalvagūbris. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 192 psl.