Šilalės akmuo (Didysis kūlis)

Koordinatės

56°09′15″š. pl. 21°33′45″r. ilg. / 56.154059°š. pl. 21.56241°r. ilg.

Vieta

Skuodo rajono savivaldybė

Seniūnija

Mosėdžio seniūnija

Aukštis

3,66 m

Plotas

0,002 ha

Žvalgytas

1960, 1966, 1990, 2001, 2003, 2006 m.

Tirtas

1989, 1999 m.

Registro Nr.

28184, M253

Šilalės akmuo, vad. Didžiuoju kūliu, Šilalės kūliu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 28184, senas registro kodas - M253) – mitologinis akmuo pietvakarinėje Skuodo rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Šilalėje (Mosėdžio seniūnija), 0,28 km į pietryčius nuo Šakalės upelio, 0,15 km į vakarus nuo kelio Skuodas–Plungė.

Apibūdinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Riedulys gamtinės kilmės, apzulintas, netaisyklingos pailgos formos, 3,66 m aukščio, 7,48 m ilgio, 5,4 m pločio. Didžiausia horizontali apimtis 18,33 m. Jį sudaro biotitinis-amfiobolitinis granitas (rapakivis), kuris rausvai rudas, porfyriškas, gigantiško, stambaus ir vidutinio grūdėtumo, feldšpatų ovoidai iki 5–6 cm skersmens.

Akmuo guli atviroje, 13–16 m skersmens ir 2 m gylio iškastoje duobėje, kurios šlaituose įrengti akmeniniai laipteliai.

Teritorijos plotas – 0,002 ha.

25 m į šiaurės rytus stūkso apeiginis akmuo su plokščiadugniu dubeniu, vad. Aukuru.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didysis Kūlis – penktas pagal dydį riedulys Lietuvoje. Vietos gyventojai akmenį vadina Šilalės kūliu, Didžiuoju kūliu (žem. kūlis – liet. akmuo). Padavimai mena, kad po akmeniu miega vėjo sūnus.

Akmuo guli kalvelėje, kurioje augo senas ąžuolynas, o iki XVII a. veikė pagonių šventykla. Kalvelę supo pelkė, per kurią link kaimo vedė kūlgrinda. Prieš Antrąjį pasaulinį karą prie akmens jaunimas rengdavo gegužines.

Seniau virš žemės kyšojo 2,5 m aukščio akmens dalis. Apatinė dalis išryškėjo 1970 m. riedulį atkasus.

2003 m. įrašytas į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą,^[1] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.^[2]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1960 m. žvalgė Ignas Jablonskis, 1966 m. – Vytautas Daugudis, 1990 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2001, 2006 m. – Julius Kanarskas, 2003 m. – Linas Tamulynas (Kultūros paveldo centras). 1989 ir 1999 m. tyrinėjo Lietuvos geologijos tarnyba.

Tiriant šlifą, nustatyti šie mineralai: kalio feldšpatas, plagioklazas, kvarcas, biotitas, raginukė, cirkonas; kristalinių grūdelių dydis: kalio feldšpato – mažiau kaip 15 mm, plagioklazo – mažiau kaip 10 mm; struktūra – porfyriška (kalio feldšpatas, plagioklazas), poikilitinė („pripildyti plagioklazo“, kvarco intarpai raginukėje), kalio feldšpatas mikropertitinis; tekstūra masyvi.