Šiaurės šalių gerovės valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus – balandžio 2011
Jei galite, sutvarkykite
.

Gerovės modelių klasifikacijų yra daug ir įvairių. Mokslininkas Pekka Kosonen išskyrė keturis, Europoje egzistuojančius modelius, remdamasis skirtingais ryšiais tarp darbo rinkos, socialinės apsaugos ir lyčių santykių:

  • Periferinis gerovės modelis (vargingos katalikiškos Europos valstybės),
  • Kontinentinis gerovės modelis (8 Vakarų Europos valstybės),
  • Krizinis gerovės modelis (Anglija 1980 - aisiais),
  • Skandinaviškasis gerovės modelis (Skandinavijos valstybės).

Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis remiasi dideliu valstybės vykdomu paskirstymu, perskirstymu ir stabilizacija. Kalbant gana abstrakčiai viešasis sektorius Šiaurės šalyse sudaro apie 50 %, tikslesnius duomenis ir jų kitimą matote diagramoje.

Gerovės valstybės formavimas Šiaurės šalių regione[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gerovės valstybės ištakomis galima laikyti 1930-ųjų recesiją, kuomet valdžioje galia dalinosi dviejų klasių atstovų partijos – Socialdemokratų bei Agrarinė. Siekiant išeiti iš recesijos buvo keliami mokesčiai, norint padidinti bedarbių pašalpas ir gyvenamųjų namų statybų subsidijas, dengiamas žemės produktų kainų staigus kritimas. Tačiau gerovės modelio kūrimąsi skatino greičiau ne recesija, o ekonominis augimas po 1945 m. Po II-ojo pasaulinio karo svarbūs du kontekstiniai faktoriai:

  1. rinka paremtas ekonominis augimas: intensyvėjantis kapitalizmas skatino turtą skirti gerovei ir šis procesas nebuvo stabdomas;
  2. strateginė socialinės demokratijos rolė (politikos ryšys su verslo sektoriumi, prekybos sąjunga). Švedijoje sukurtas Rehn-Meidner modelis, pagal kurį buvos nustatytas atlyginimo solidarumas, tokia sistema turėjo užtikrinti efektyvių kompanijų sėkmę ir išnaikinti neefektyvias.

Modelio formavimo principai (remiamasi susitarimais tarp valstybės ir visuomenės):

  1. Korporatistinis susitarimas (artimi ryšiai tarp valstybės ir pagrindinių ekonominių interesų grupių, taip pat klasinis bendradarbiavimas tarp darbdavių ir darbuotojų);
  2. Lyčių (angl. gender) susitarimas (viešajame sektorius priisima daug funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo moterys);
  3. Kartų (angl. generation) susitarimas (valstybė teisiškai pavedė tinkamai prižiūrėti senyvo amžiaus žmones);
  4. Nuostolio (angl. disadvantage) susitarimas (valstybė prižiūrėjo, kad būtų užtikrintos esminės teisės blogiausioje padėtyje esantiems visuomenės nariams – minimalaus gyvenimo standarto užtikrinimas visiems).

Šiaurės šalių idealusis gerovės modelis – 9 principai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Gerovės valstybės principai:
    • Universalizmas – pagrindinis principas skirstant socialinį aprūpinimą-gerovę (socialinis aprūpinimas kaip pilietinė teisė);
    • Visapusiškumas užtikrinant visuomenės gerovę (socialinės paslaugos visiems);
    • Lygybė, galimybių, rezultatų, pagrindinių politinių tisklų lygybė (siekiama sumažinti nelygybę tarp atskirų visuomenės sluoksnių).
  • Gerovės valstybė praktiškai:
    • Valstybė (vyriausybė) užima aktyvią rolę kalbant apie visus gerovės valstybės politikos aspektus (pagrindinis tikslas – visiškas įdarbinimas, ne tik teisė, bet ir įsipareigojimas dirbti);
    • Savivaldos institucijos vaidina ryškų vaidmenį užtikrinant socialines paslaugas ir jų teikimą (vietinė valdžia dažnai ne tik teikia, bet ir pati gamina socialines paslaugas);
    • Socialinės paslaugos finansuojamas per mokesčių sistemą, o tai Šiaurės šalis paverčia aukštų mokesčių šalimis.
  • Gerovės valstybės realizavimas:
    • Žemų pajamų lygybės realizavimas (mažinamas skirtumas tarp gyvenimo standartų);
    • Žemo sveikatos lygio lygybės realizavimas (tikslas pagerinti gyvenimo sąlygas);
    • Lyčių lygybės realizavimas (visuomenėje lygios teisės moterims, ypač darbo rinkoje).

Toks modelis greičiau atspindi ne visišką tikrovę, bet idealų modelį pagal Šiaurės šalių regioną. Šiuo metu regionas susiduria su dviem problemomis: didelė darbo rinkos feminizacija, santykinai didelis vienišų tėvų skaičius (ypač motinų), senstanti visuomenė.

Tikslai ir rezultatai – vertinant Šiaurės šalių gerovės valstybės įgyvendinimą

Pasak J. Fritzell, vertinant pagal pajamų lygybę Šiaurės šalys išsiskiria iš Europos. Nėra jokio aiškaus panašumo, išskyrus nedarbo lygio problemas. Kautto pastebi, kad žemas pajamas gaunantys pažeidžiami socialiniai sluoksniai yra mažesni nei kitose Europos valstybėse, tik jaunimas susiduria su šiek tiek didesnėmis problemomis. Pajamų nelygybės problema Šiaurės šalyse sprendžiama geriau nei Vakarų Europoje.

Kalbant apie žemos sveikatos nelygybę, čia rezultatai nėra tokie geri. Skirtumai tarp skirtingų visuomenės grupių panašūs kaip ir Vakarų Europoje. Lyčių lygybės principas, kuris yra bene svarbiausias, puikiai išpildytas Šiaurės šalyse – moterys visose srityse turi lygiai tokias pačias teises kaip ir vyrai. Santykis tarp studijuojančiųjų palankesnis moterims, tačiau darbo rinkoje galimybės lygios (moterims nereikia rinktis tarp karjeros ir vaikų auginimo). Skirtumai atlyginimuose egzistuoja, tačiau jie tendencingai mažėja. Kalbant apie moteris politikoje, vaizdas išties išskirtinis – nemažai moterų išrenkamos ne tik į parlamentą, bet ir užima reikšmingas pareigas. Tik Islandijoje moterys parlamentuose sudaro mažiau nei trečdalį, o kalbant apie ministrų postus – santykiniai skaičiai dar didesni. Tačiau ne visur yra lygybė tarp postų, nors jos žiūrint bendrai užima ir svarbiausius postus, visgi išlieka tendencija, kad moterims skiriamos lengvesnės sritys. Verslo pasaulyje moterų įtaka mažesnė nei politikoje. Vadovaujančius postus jos užima gerokai rečiau nei vyrai, retai kompanijų vadovybėse jų būna daugiau nei 20 proc. Tačiau apibendrinant visus duomenis – lyčių lygybės problema visgi geriau sprendžiama Šiaurės šalyse nei kitose Vakarų Europos valstybėse.

Šiaurės šalių gerovės valstybės modelio ateitis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1990-ųjų recesijos, kuomet biudžeto deficitas ir nedarbas pasiekė rekordines reikšmes, gerovės valstybės modelis nedaug pasikeitė. Mokesčiai išaugo, vyriausybė mažino išlaidas, tačiau esminius gerovės principus išsaugojo. Toks gerovės modelis turi palaikymą tiek iš masių, tiek iš elito. Tačiau, ar jis dėl skirtingo socialinių paslaugų užtikrinimo ir didesnio mokesčio už jas, gali pasikeisti, ar gali būti galvojama apie pagrindinių principų – universalumo ir visapusiškumo – keitimą.

Apibendrinant, lyginant Šiaurės šalių gerovės modelį su kitomis Europos valstybėmis, šių šalių modelis išskirtinis, tačiau skirtumai ne tokie dideli kaip prieš gerus du dešimtmečius. Gerovės sistema tiek Šiaurės šalyse, tiek kitur vis labiau lemiama europeizacijos procesų.

Literatūros šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Arter, David (2008), Scandinavian Politics today, Manchester, Manchester University Press
  • Greve, B (1996), Comparative Welfare Systems– The Scandinavian Model in a Period of Change, USA, St. Martin‘s Press
  • Sykes R., Palier B., Prior P.M.(2001), Globalization and European Welfare States– Challenges and Change, USA, St. Martin‘s Press