Sąjūdis Šiauliuose

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Šiaulių sąjūdis)
Jump to navigation Jump to search
Sąjūdžio trispalvė Aušros alėjoje
Šiaulių sąjūdininkai
1989 m. vasario 16 d. Vėliava nešama į Vandentiekio bokštą
Vasario 16-osios minėjimas Saulės laikrodžio aikštėje
Sąjūdžio Šiaulių tarybos biuletenis „Krivūlė“
Pulsas1989 05.jpg
Piketas prie Šiaulių karinio komisariato prieš naujokų šaukimą į okupacinę kariuomenę
Šiauliečių piketas Briduose 1990 m. sausio 12 d. M. Gorbačiovo vizito Šiauliuose metu
Lietuvos KGB generolas majoras Eduardas Eismuntas nepatenkintas Sąjūdžio plakatais
Piketas prieš LKP
1990 m. Vasario 16-oji Šiauliuose
Šiauliečius su Vasario 16-ąja sveikina Latvijos nacionalinio judėjimo LNNK atstovai iš Jelgavos
Šiaulių sąjūdžio nariai Virgilijus Kačinskas, Irena Vasinauskaitė, Stanislovas Bronušas, Algirdas Urbanavičius po 20 metų atidengus atminimo lentą prie Projektavimo institutų pirmajai šiauliuose sąjūdžio rėmimo grupei
Virgilijus Kačinskas, Zigmas Vaišvila, Algirdas Urbanavičius, Irena Vasinauskaitė po 20 metų

Šiaulių sąjūdis – visuomeninio judėjimo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sudėtinė dalis, veikusi Šiauliuose 19881991 m. Oficialus pavadinimas – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto taryba.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

SSRS įvykdytą agresiją prieš Lietuvą 1940 m. šiauliečiai pajuto vieni pirmųjų – jau birželio 16 d. apie 13 val., kaip pasakojo visa tai matęs Lietuvos aviacijos istorikas Jonas Balčiūnas, virš Zoknių aerodromo pasirodė pirmasis sovietinis naikintuvas. Netrukus ore pasirodė transporto lėktuvų TB-3 ir naikintuvų armada. Pirmosios sovietų okupacijos metais Šiauliuose buvo pradėję burtis pogrindinės organizacijos, tačiau jų veiklą greitai nuslopino prasidėjusios miesto inteligentų ir kitų išsilavinusių žmonių tremtys. Tai didelę dalį Šiaulių inteligentijos paskatino emigruoti ir artėjant prie Šiaulių SSRS kariuomenės daliniams 1944 m. liepos mėnesį. 1946 m. pradžioje neginkluoto pasipriešinimo šalininkai buvęs Šiaulių apskrities viršininkas Jonas Noreika, poetai Ona Lukauskaitė-Poškienė ir Stasys Gorodeckis įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą, kurios pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Taryba sudarė laikinąją civilinę vyriausybę ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiąją vadovybę, kuriai vadovavo Jonas Noreika – „Generolas Vėtra“. Bet 1946 m. kovo 16 d. juos suėmė okupacinis saugumas. Kariškiai buvo sušaudyti Vilniuje, MGB būstinėje, kiti nuteisti ir ištremti.

Pasipriešinimą tęsė ginkluotas pogrindis mieste ir jo apylinkėse. 1949 m. Šiaulių apskrities Minaičių ir Balandiškio kaimuose įvyko vyriausių Lietuvos ginkluoto pogrindžio vadų susirinkimas, kuriame priimta „Vasario 16–osios deklaracija“. Nuslopinus ginkluotą pogrindį Sąjūdis mieste ruseno. 1958 m. vasario 16-ąją Šiaulių Juliaus Janonio vidurinės mokyklos moksleiviai, tęsdami geriausias mokyklos tradicijas, pažymėjo iškeldami tautinę Trispalvę. 1968 m. po įvykių Čekoslovakijoje mieste susibūrė dar viena moksleivių pogrindinė organizacija. 1976 m. lapkričio 26 d. Ona Lukauskaitė-Poškienė, Viktoras Petkus, kun. Karolis Garuckas, poetas Tomas Venclova, prieš tai gyvenęs Šiauliuose ir dr. Eitanas Finkelšteinas įsteigė „Helsinkio susitarimams remti lietuvių grupę“, siekusią tirti, kaip Sovietų Sąjunga laikosi ESBK Baigiamojo akto principų okupuotoje Lietuvoje. 1979 m. rugpjūčio 23 d. 45 pabaltijiečių memorandumą pasirašė ir šiauliečiai Mečislovas Jurevičius, Jonas Petkevičius, Jadvyga Petkevičienė. Pasirodžius „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“ ją Šiauliuose platino, joje nemažai informacijos pateikė ir šiauliečiai Vincas Danielius, Mečislovas Jurevičius bei kiti.

Prasidėjus „Perestroikai1987 m. įkurtas Lietuvos kultūros fondas, kurio veikloje dalyvavo ir šiauliečiai. 1988 m. birželio 6 d. ekologai įkūrė Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubą „Aukuras“. Tiesa, Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės sambūryje Lietuvos mokslų akademijos Prezidiumo salėje 1988 m. birželio 3 d. Šiaulių nuolatiniai gyventojai nedalyvavo, tačiau informacija apie steigiamą judėjimą netrukus pasiekė ir Šiaulius.

Šiaulių sąjūdžio steigimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. liepos 18 d. grupė disidentų, „Katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų – V. Danielius, Albertas Špokas, Jadvyga ir Jonas Petkevičiai, K. Stulgys, M. Jurevičius, Kazimieras Alminas ir kiti atvyko į miesto Inžinierių namus, nes juos buvo pasiekusi žinia neva Šiauliuose bus įkurtas komunistinis inžinierių sąjūdis. Disidentų buvo tiek daug, kad kai kurie tarybinės inteligentijos atstovai nedrįso tą dieną rinkti iniciatyvinės Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio rėmimo grupės. Buvo nutarta „nedaryti to siaurame rate“, o surengti mitingą Saulės laikrodžio aikštėje.

1988 m. liepos 22 d. šis mitingas įvyko. Jame dalyvavo miesto valdžios ir komunistų partijos vadovai, garsūs inžinieriai Jonas Keldušis ir Vaclovas Vingras, Pedagoginio instituto dėstytojai, eiliniai Lietuvos laisve tikintys miestiečiai. Šiame susibūrime kalbėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai Antanas Buračas, Romualdas Ozolas, Zigmas Vaišvila, Alvydas Medalinskas, atvyko svečių iš Armėnijos ir Latvijos. Renginio metu buvo renkamos aukos Povilo Višinskio paminklui statyti, pasiūlyta šio šviesuolio atminties įamžinimo komisija. Paminklas Šiaulių miesto centre pastatytas tik visuomenės surinktomis lėšomis.

Pirmasis viešas ir skaitlingas Sąjūdžio mitingas Šiauliuose tęsėsi apie 4 val. ir buvo tikras laisvės ir demokratijos vėjo gūsis mieste, garsėjančiame dviračiais, ordinais ir raudonosiomis pereinamosiomis vėliavomis. Tačiau ir šiame sambūryje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė nebuvo išrinkta. Atsirado pasiūlymų tai daryti siauresniame rate ir visi, norintys šioje procedūroje dalyvauti, buvo pakviesti į Šiaulių inžinierių namus 1988 m. liepos 26 d.

Trečias kartas nemelavo, ir per 200 Šiaulių miesto visuomenės atstovų, mažne visą naktį posėdžiavę, išrinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Į ją pasiūlyti Kazimieras Alminas, Kęstutis Oginskas, Mindaugas Stakvilevičius, Vaclovas Vingras, Jonas Keldušis, Viktoras Kunickas ir S. Kaulinis. Iniciatyvinės grupės seniūnu buvo išrinktas susirinkimui pirmininkavęs architektas Virgilijus Kačinskas, miesto komunalinio ūkio projektavimo institute 1988 m. liepos 19 d. įkūręs pirmąją Sąjūdžio rėmimo grupę Šiauliuose, pavadintą „Tautos – tautai“ vardu.

Antroji sąjūdžio rėmimo grupė buvo įsikūrusi keliomis dienomis vėliau sukarintoje „Nuklono“ gamykloje, todėl į pirmąją iniciatyvinę Šiaulių Sąjūdžio grupę pateko šios gamyklos darbuotojai Vaidotas Stakvilevičius ir Algirdas UIčinas bei medikų atstovė, būrusi į sąjungą tremtinius, Palmyra Sarnačinskaitė.

Šiaulių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė su miestiečiais nuolat bendravo Pedagoginio instituto 225-ojoje auditorijoje, vėliau tapusioje Sąjūdžio diskusijų klubu, į kurį buvo atvykę daug garsių Lietuvos žmonių. Minėtoji iniciatyvinė grupė 1988 m. rugsėjo 26 d. organizavo mitingą ekologine tema ir Kalbos šventę.

1988 m. spalio 12 d. oficialioji miesto valdžia – tuometinis Šiaulių Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis Komitetas pripažino Šiaulių miesto Sąjūdį, kaip „sudėtinę Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalį“, ir suteikė jam visuomeninės organizacijos statusą. Sąjūdžiui buvo skirtos patalpos – būstinė Aušros al. Nr. 49. [1]

Steigiamoji konferencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. spalio 17 d. Šiaulių dramos teatre įvyko steigiamoji Šiaulių Sąjūdžio konferencija. Joje dalyvavo apie 350 delegatų iš 1000 tuo metu registruotų rėmimo grupių narių. Steigiamojoje konferencijoje buvo priimta 16 rezoliucijų, išrinkta pirmoji miesto Sąjūdžio taryba (40 narių) ir delegatai į pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą. Vėliau 9 iš jų – Virgilijus Kačinskas, Petras Balčiūnas, Kazimieras Alminas, Jonas Keldušis, Vaclovas Vingras, Aldona Koskienė, Gytis Padegimas, Mindaugas Stakvilevičius ir Rimantas Braziulis – tapo LPS Seimo nariais.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos nariais tapo šie asmenys: disidentas pedagogas Kazimieras Alminas, dailininkas Povilas Anikinas, moksleivis V.Banys, žurnalistas Petras Balčiūnas, lituanistė Janina Barauskaitė, moksleivis A. Bekeris, inžinierius E. Buivis, medikas, miesto žydų organizacijos vadovas V. Cinavojus, aktorė Olita Dautartaitė, kunigas K. Gražulis, inžinierius Aloyzas Gečas, pedagogas Vytautas Greičiūnas, medikas Albertas Griganavičius, istorikai Arūnas Gumuliauskas ir Virginijus Jokšas, architektas Virgilijus Kačinskas, ekonomistas Henrikas Karpavičius, skulptorius Kazys Kasperavičius, inžinierius Jonas Keldušis, dėstytojas Kęstutis Kriščiūnas, pedagogė Aldona Koskienė, žurnalistas V. Mikalauskas, inžinierius Zigfridas Orentas, Dramos teatro režisierius Gytis Padegimas, šaltkalvis P. Petrauskas, aktorius Pranas Piaulokas, menotyrininkas Vytenis Rimkus, žurnalistas Juozas Sabaliauskas, medikė Palmira Sarnačinskaitė, inžinieriai Algimantas Sėjūnas, S. Sideravičius, dėstytojas Mindaugas Stakvilevičius, elektrikas Leonardas Staškevičius, ekonomistė Halina Staškevičiūtė, dailininkas Algimantas Vitolis Trušys, šaltkalvis Algirdas UIčinas, teisininkas Petras Urbonavičius, tautodailininkas Zigmas Vaišvila, inžinierius Vaclovas Vingras.

17 iš 40 Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narių buvo komunistų partijos nariai. [2]

Krivūlė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metų pabaigoje pradėtas leisti Sąjūdžio Šiaulių tarybos biuletenis „Krivūlė“. Pavadinimo autorius – Vilius Puronas, dailininkas ir redaktorius – Virgilijus Kačinskas, jo žmona Regina – stilistė, mašininkė, spausdinusi tekstus specialiai įsigyta mašinėle „Olimpija“ ir montuotoja. Atspausdinti teksto lapeliai gumos klijais buvo tvirtinami prie vatmano lapų tarp tušu išbraižytų skiriamųjų linijų, po to Jonas Gečas tik jam žinomais keliais padarydavo dvigubai mažesnes spausdinimo klišes. Klišes Virgilijus Kačinskas dažniausiai traukiniu veždavo į Vilnių ir, susitaręs susitikti kur nors lauke, atiduodavo Petrui Vaitekūnui. Po kiek laiko atspausdintus laikraštėlius atsiimdavo ir – atgal į Šiaulius. Už spausdinimą reikėjo mokėti, todėl platinant „Krivūlę“ buvo renkamos aukos. Taip nelegaliai išleisti trys numeriai. [3]

Nuo 1989 m. vasario 1 d., kai redaktoriumi tapo profesionalus žurnalistas Vladas Mikalauskas, laikraštį jau oficialiai spausdino „Titnagas“.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989 m. sausio 15 d. Šiaulių Sąjūdžio remtas kandidatas į LSSR Aukščiausiosios Tarybos vakansinę vietą Zigmas Vaišvila laimėjo rinkimus prieš miesto komunistų partijos pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą.

1989 m. vasario 16 d. pašventinta ir ant vandentiekio bokšto – aukščiausioje ir matomiausioje miesto vietoje, Šiaulių sąjūdininkai iškėlė Trispalvę. 1989 m. vasarį kitas Sąjūdžio kandidatas Romualdas Ozolas rinkimuose į laisvą vietą sovietinėje Aukščiausioje Taryboje įveikė LKP atstovą Česlovą Juršėną. 1989 m. kovo 26 d. TSRS liaudies deputatų rinkimus Šiauliuose laimėjo Sąjūdžio remti kandidatai Kazimira Prunskienė ir Mindaugas Stakvilevičius.

1989 m. vasarą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, vienas iš Šiaulių sąjūdininkų komunistų Mindaugas Stakvilevičius buvo išrinktas LKP miesto komiteto pirmuoju sekretoriumi. Tada, siekiant išvengti komunistų įtakos Sąjūdžio veiklai, buvo įdiegta vienintelė Lietuvoje organizacinė struktūra, Sąjūdžio valdyboje surinkusi partijų atstovus. Komunistų partijos deleguotas atstovas Donatas Morkūnas sėdėjo šalia atsikūrusių partijų (socialdemokratų, Laisvės lygos, Krikščionių demokratų ir kt.) delaguotų atstovų. Taip buvo išvengta, kad Šiaulių Sąjūdžio tarybos posėdžiai, vykdavę kiekvienos savaitės ketvirtadienį, netaptų „komunistų partijos komiteto išvažiuojamaisiais“ posėdžiais.

1989 m. birželio 1 d. Šiaulių sąjūdininkai ir „Žalieji“ surengė didžiulį protesto mitingą prie Zoknių aerodromo, kuriame veikė sovietų karinė oro bazė. 1989 m. birželio 14 d. pirmą kartą Šiauliuose paminėta Gedulo ir vilties diena, šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje atidengtas tautodailininko Zigmo Vaišvilos išdrožtas paminklas „Tautos kančia“, Kryžių kalne pastatytas tremtinių kryžius.

1989 m. liepos 21 d. mieste buvo „švenčiama“ laisvanoriško įstojimo į Sovietų Sąjungą diena. Tuomentinė valdžia (Vykdomojo Komiteto pirmininkas Povilas Morkūnas, komunistų sekretorius sąjūdininkas Mindaugas Stakvilevičius) greta raudonųjų sovietų vėliavų iškėlė jau valstybine tapusią trispalvę. Sąjūdžio miesto taryba organizavo pasmerkimo akcijas miesto valdžiai. Tiesioginį Vykdomojo komiteto pirmininko P. Morkūno telefono numerį Sąjūdžio sekretoriatas davė kiekvienam pasipiktinusiam miestiečiui. Pirmą kartą per visą sovietmetį tauta galėjo tiesiogiai bendrauti su valdžia. Neišlaikęs skambučių srauto, į Sąjūdžio būstinę atvyko P. Morkūnas. Jam pranešta, kad tuoj įvyks piketas prie Gamybinės butų ūkio valdybos (vadovas V. Nainys) – įstaigos, iškėlusios trispalvę greta okupacinės ir tuo „pagerbusios“ savo pačios pavergimo datą. Dar tebevykstant šiam piketui, po miestą ėmė važinėti sunkvežimiai, o minėtosios valdybos darbuotojai karštligiškai nurinkinėjo trispalves. Miesto valdžia trispalvę nuėmė priešpiet, o prie sąjūdininko M. Stakvilevičiaus vadovaujamo komunistų partijos komiteto trispalvė, nepaisant piketo, plevėsavo visą darbo dieną. Piketo metu Virgilijus Kačinskas ant vėliavos stovo prikabino ir pakėlė juodą kaspiną, taip labai papiktindamas komiteto darbuotojus, kurie vėliau Sąjūdžiui atsiuntė skundą dėl netinkamo sąjūdininko elgesio...

1989 m. rugpjūčio 23 d. mieste vyko teatralizuota akcija, skirta Molotovo-Ribentropo pakto metinėms. Šiaulių gatvėmis važinėjo persirengę „Stalinas“ ir „Hitleris“, vyko akcijos prie karinio komisariato, KGB pastato ir centrinėje aikštėje – prie monumento sovietiniam kareiviui. Po šio renginio autobusų kolona išvyko į „Baltijos kelią“. Prie dvyliktosios magistralės stovi keturi šiauliečių „Baltijos kelio“ paminklai, du sukūrė Gediminas Pyragas, vieną Juozas Šilenskis, vieną Gintautas Lukošaitis. [4]

Partinis sąjūdis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989 m. rugsėjo 25 – spalio 2 d. įvykusioje antrojoje Sąjūdžio konferencijoje buvo pakeisti įstatai. Pagal juos naujai išrinktoje Sąjūdžio taryboje buvo visų rėmimo grupių atstovai, Seimo nariai bei valdyba. Pastaroji buvo naujas struktūrinis darinys, vadovavęs Sąjūdžio veiklai tarp tarybos posėdžių. Valdyboje dirbo seniūnija: Tarybos pirmininkas Virgilijus Kačinskas, pavaduotojai Algirdas Urbanavičius ir Vytautas Vestartas bei atsakingoji sekretorė Irena Vasinauskaitė.

Visų mieste veikusių politinių partijų atstovai, deleguoti savo organizacijų, irgi tapo Sąjūdžio valdybos nariais. Taip buvo sumažintas komunistų skaičius Sąjūdžio valdyboje signatariškosios Aukščiausiosios Tarybos rinkimų išvakarėse bei išsklaidyti šios partijos „išvažiuojamieji“ posėdžiai Sąjūdžio būstinėje. Tokios Šiaulių sąjūdininkų reorganizacijos nepalaikė kitų miestų Sąjūdžio tarybos, situacijos aiškintis buvo atvykę Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos nariai Romualdas Ozolas, Vytautas Radžvilas. Bet Antrosios Šiaulių Sąjūdžio konferencijos sprendimų niekas neužprotestavo, nes teisiniu požiūriu viskas buvo teisėta – tuometiniai Sąjūdžio įstatai tam neprieštaravo. [5]

1989 m. spalio 16 d. pradėtas leisti Sąjūdžio savaitraštis „Savaitės krivūlė“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Sąjūdžio ištakos // Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. Vilnius, Savastis, 1998 m. p. 36-37. ISBN 9986-420-21-0 Straipsniui taikoma GFDL licenzija
  2. Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Sąjūdžio ištakos. p. 37
  3. Virgilijus Kačinskas. Sustok akimirka... teisybės!. // Išsivadavimas. Sąjūdis Šiaulių krašte 1988-1990 metais. Vilnius, Savastis, 1998 m. p. 44
  4. Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Sąjūdžio ištakos. p. 38
  5. Irena Vasinauskaitė. Šiaulių Sąjūdžio ištakos. p. 40

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka