Šalčio jūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šalčio jūra Mėnulio matomosios pusės šiauriniame pusrutulyje

Šalčio jūra (lot. Mare Frigoris, centro koordinatės 56° š. pl. 1° r. ilg. / 56°š. pl. 1°r. ilg. / 56; 1) – Mėnulio jūra, esanti šiaurinėje matomosios Mėnulio pusės dalyje.[1]

Šalčio jūra yra į šiaurę nuo Lietų jūros ir Platono kraterio (12, žr. schemą) matomojoje Mėnulio pusėje. Jūra yra ištęstos netaisyklingos formos, vietomis siaura. Jos skersmuo 1596 km, apytikslis plotas 441 000 km² kartu su Mirties ežeru (15, Lacus Mortis). Manoma, kad Šalčio jūra susidarė vienoje iš žiedinių struktūrų aplink Lietų jūros smūginį baseiną. Kitomis versijomis, ji yra dar didesnių praeities hipotetinių baseinų dalis. Jūros bazaltai pasižymi neįprastai dideliu aliuminio kiekiu ir turi mažai geležies.[2]

Rytinėje pusėje toliau į pietus Šalčio jūra per Sapnų ežerą (16, Lacus Somniorum) susisiekia su Giedros jūra. Vakaruose per Rasos įlanką (17, Sinus Roris) susisiekia su Audrų vandenynu. Rytinėje Šalčio jūros dalyje yra pažymėtini krateriai: Aristotelis (13) ir Eudoksas (14). Mirties ežero viduryje yra ryškus krateris Biurgas (15) ir Rasos įlankoje − Harpalas (17). Šiauriau jūros yra ryškus krateris Anaksagoras (18), su puošnia spindulių sistema, kuri dėl Mėnulio formos užsilenkimo prastai matoma iš Žemės. Tarp jo ir Platono kraterių Šiaurės jūroje yra dideli, bet prastai matomi krateriai: apiręs, nereguliarus Birmingemas (skersmuo 92 km) ir pusiau užlietas V. Bondas (skersmuo 158 km).[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Moore, Patrick; Rees, Robin. Patrick Moore's Data Book of Astronomy. Cambridge University Press, 2014, p. 48
  2. Lunar Domes: Properties and Formation Processes. Springer Science & Business Media, 2013, sk. 7.2.2
  3. Grego, Peter. The Moon and How to Observe It. Springer Science & Business Media, 2006, p. 134