Įsikūnijimas (krikščionybė)
Įsikūnijimas – krikščionybės dogma, anot kurios, Jėzus Kristus esąs Dievas, savanoriškai prisiėmęs žmogaus pavidalą.[1] Tai jis padaręs, kad žmoniją išgelbėtų iš nuodėmių.[1] Kaip tikima, Dievas Sūnus, antrasis Trejybės asmuo (Žodis, kuris tapo kūnu), yra nesukurtas ir egzistavo prieš pasaulio sukūrimą, tačiau esama krikščionybės srovių, kurios atmeta Trejybės dogmą ir Kristaus dieviškumą.
Laikoma, kad dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys kaip asmens vienovė žmogaus pavidalu atsiskleidusios Kristuje.[1] Šios dvi prigimtys nesusimaišiusios.[1] Įsikūnijimas suprantamas kaip vienkartinis reiškinys, neapibrėžtas laike, tad krikščionybėje ypač iškeliama to momento kūrinijos istorijoje svarba.[1]
Dievybės įsikūnijimo žmonėse samprata būdinga ir kitoms religijoms[1] (pvz., avatara hinduizme).