Ėgliškiai (Kretinga)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Ėgliškiai
Egliskiai piliakalnis 2006.JPG
Ėgliškių (Andulių) piliakalnis

Ėgliškiai
Koordinatės 55°51′40″š. pl. 21°14′10″r. ilg. / 55.861°š. pl. 21.236°r. ilg. / 55.861; 21.236 (Ėgliškiai)Koordinatės: 55°51′40″š. pl. 21°14′10″r. ilg. / 55.861°š. pl. 21.236°r. ilg. / 55.861; 21.236 (Ėgliškiai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybės vėliava Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Žalgirio seniūnija
Gyventojų skaičius 42 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka Ėgliškiai (Kretinga)Vikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Ė̃gliškiai
Kilmininkas: Ė̃gliškių
Naudininkas: Ė̃gliškiams
Galininkas: Ė̃gliškius
Įnagininkas: Ė̃gliškiais
Vietininkas: Ė̃gliškiuose

Ėgliškiai – kaimas pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, 1 km į pietus – pietryčius nuo Kretingos, prie kelio KretingaTriušiai, pervažiavus Danės upę.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Kretinga (Bajorai) – 1 km KRETINGA – 1 km Kluonaliai – 2 km Blank-50px.png
Lankučiai – 4,5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Petreikiai – 3 km
Šlikiai – 1,5 km
KRETINGALĖ – 2,5 km
Kėkštai – 2,5 km Toliai – 1 km
Valėnai – 1,5 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pro kaimą praeina senasis Bajorų-Triušių-Klaipėdos kelias, kuris Ėgliškius dalija pusiau. Aukštumose esanti kaimo dalis priklauso Kretingos rajono savivaldybės Žalgirio seniūnijai, o Danės slėnyje stovinčios sodybos su kaimo kapinėmisKlaipėdos rajono savivaldybės Kretingalės seniūnijai (žr. Egliškiai).

Ėgliškiai – seniausiai apgyvendinta Vakarų Lietuvos vietovė, kurioje gyvenama nuo žalvario amžiaus. Žalvario amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje mirusieji laidoti sudeginti kairiajame Danės krante, tarp jos ir Šaltupio (Kapupio) supiltuose pilkapiuose[2], taip pat tarp jų įrengtuose plokštiniuose kapuose.[3] I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – I a. mirusieji laidoti nesudeginti, o kapams duobės kastos šalia pilkapių ir jų sampiluose.

Nuo II iki XIII a. kapinynas veikė į pietus nuo pilkapių, Šaltupio (Kapupio) dešiniajame krante. Kapai iki VIVII a. buvo apjuosiami akmenų vainikais. IX a. grįžo mirusiųjų deginimo paprotys, kuris įsigalėjo XIIXIII a.[4]

Senovės gyvenvietė IIV a. stovėjo tarp Danės ir Šaltupio (Kapupio) esančioje dauboje. Namai buvo nedideli, antžeminiai, stulpinės konstrukcijos. Statinį šildė kampe įrengtas įgilintas židinys, naudotas ir maistui gaminti.[5] Vėliau bendruomenė apsigyveno kitapus Degalo upelio, o I tūkstantmečio pab. šalia kapinyno įsirengė piliakalnį,[6] prie kurio veikė Perkūno kalnu vadinamas alkakalnis.

Ant piliakalnio lokalizuojama 12531263 m. minima Kretingos pilis, kurią valdė kuršių didikas Veltūnas ir jo broliai Reiginas, Tvertikis ir Saveidis. Kuršiams 1260 m. sukilus prieš kryžiuočius, pilis tapo vienu iš sukilimo centrų. 1263 m. kryžiuočiai ją sudegino, gynėjus išžudė, o moteris ir vaikus paėmė į nelaisvę.

Vokiečiai šias žemes valdė iki XX a. vidurio. Jų laikais apie XVII a. įsikūrė kaimas, kuris vokiškai vadinosi Nicolau Eglien (1687 m.), XVIIIXIX a.Eglien Nicklau (Eglien Niclau, Eglin Niclau).[7] Ikonografinėje medžiagoje 17961802 m. greta senojo pavadinimo naudojamas Eglischken (Ėgliškių) vardas, kuriuo 1860 m. vadinama visa vietovė. Galutinai Ėgliškių kaimas susiformavo 1898 m. liepos 1 d., prie Eglin-Niclau prijungus Venskų (Paupeln-Jakobo) kaimą.[8] Vietovardis Eglien Nicklau kilo iš asmenvardžio Mikalojus Eglynas, o Ėgliškių vardas kildinamas iš žodžio eglė.

Kaimo gyventojai buvo lietuvių kilmės. Dauguma nuo XVI a. išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą ir priklausė Kretingalės evangelikų liuteronų bendruomenei, o katalikaiKlaipėdos katalikų bažnyčios parapijai. 1944 m. didžioji dalis gyventojų pasitraukė į Vokietiją.

Po 1944 m. prijungta dalis Andulių (Anduln) kaimo žemių. 1950 m. Ėgliškiai perskirti į 2 dalis, kurių šiaurės rytinė su kitais Bajorų apylinkės kaimais prijungta prie Kretingos rajono, o pietvakarinė dalis palikta Klaipėdos rajono Kretingalės apylinkei.

1952 m. rugpjūčio 5 d. į Kranojarsko kraštą ištremta 10 asmenų Stasės ir Domo Vaišnorų šeima.[9]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI a.1701 m. Klaipėdos hauptamtas, Prūsijos kunigaikštystė
17011752 m. Klaipėdos hauptamtas, Prūsijos karalystė
17521871 m. Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė
18711874 m. Klaipėdos apskritis, Vokietijos imperija
18741918 m. Vytaučių valsčius, Klaipėdos apskritis, Vokietijos imperija
19191921 m. Vytaučių valsčius, Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas
19211923 m. Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas
19231939 m. Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva
19391944 m. Bajorų seniūnija, Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis, Vokietijos Trečiasis Reichas
Administracinis-teritorinis pavaldumas
19451950 m. Bajorų apylinkė, Kretingalės valsčius, Klaipėdos apskritis, Sovietų sąjunga
19501953 m. Bajorų apylinkė, Kretingos rajonas, Klaipėdos sritis
19541960 m. Kretingos apylinkė, Kretingos rajonas
19601963 m. Jokūbavo apylinkė, Kretingos rajonas
19631995 m. Žalgirio apylinkė, Kretingos rajonas
nuo 1995 m. Žalgirio seniūnija, Kretingos rajono savivaldybė


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1865 m. ir 2011 m.
1865 m. 1910 m. 1939 m. 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur.
41 75 73 37 54 40 26 17 42


Kultūros paveldas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  2. Elena Grigalavičienė. Ėgliškių pilkapių tyrinėjimai 1974 ir 1975 metais // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975 metais. - Vilnius, 1976. - P. 45-51
  3. Julius Kanarskas. Ėgliškių (Andulių) kapinynas // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2005 metais. - Vilnius, 2006. - P. 113–116
  4. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - Vilnius, 1977. - T. 3
    Julius Kanarskas. Andulių kapinynas 1988 metų tyrinėjimų duomenimis // Švyturys (Kretinga) - 1993, gegužės 12, 15
  5. Julius Kanarskas. Kretinga: praeities skraistę praskleidus. - Kretinga (i.e. Klaipėda): Druka, 2009. - P. 12
  6. Ignas Jablonskis. Kur buvo Kretingos pilis // Kraštotyra. - Vilnius, 1975. - P. 179–180
  7. Eglischken – GenWiki
  8. Territoriale Veränderungen in Deutschland und deutsch verwalteten Gebieten 1874–1945: Rolf Jehke, Herdecke. Amtsbezirk Plicken
    Wensken (Crottingen) – GenWiki
  9. 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. - Vilnius: Vidaus reikalų ministerija, 1993. - Km. 1. - P. 462
  10. Egliškiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 458 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]