Črna Vaso šv. Mykolo bažnyčia
 Črna Vaso šv. Mykolo bažnyčia | |
|---|---|
| Cerkev sv. Mihaela v Črni vasi | |
 | |
| Laiptai į bažnyčią, kylantys pro varpinę | |
| Valstybė |  Slovėnija (Črna Vasas, Liubliana) |
| Religija | krikščionybė (katalikybė) |
| Tipas | bažnyčia |
Raida | |
| Pradėta: 1937 m. Baigta: 1939 m. Pašventinta: 1940 m. | |
| Būklė | veikianti |
| Architektas | Jožė Plečnikas |
| Stilius | modernizmas |
 | |
Črna Vaso šv. Mykolo bažnyčia (slovėn. Cerkev sv. Mihaela v Črni vasi), dar vadinama Barjės šv. Mykolo bažnyčia (Cerkev sv. Mihaela na Barju) – Romos katalikų bažnyčia Slovėnijoje, Liublianos pietiniame priemiestyje Črna Vase, už aplinkkelio.[1] Tituluota Arkangelo Mykolo vardu, ji yra vienas žymiausių XX a. slovėnų architekto Jožės Plečniko projektų, kuris nuo 2021 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip J. Plečniko kūrinių Liublianoje dalis.
Bažnyčios statybą užsakė Trnovo parapijos klebonas Franas Finžgaras. 1922 m. jis paprašė savo kaimyno J. Plečniko parengti bažnyčios projektą.[2] Užduotis pasirodė esanti sudėtinga dėl pelkėto grunto Liublianos barjėje (Ljubljansko barje). Pradiniai planai buvo atšaukti dėl kilusių didelių potvynių ir ekonominio nuosmukio 1920-aisiais, tačiau 1935 m. architektas parengė naują projektą. 1936 m. F. Finžgaras išėjo į pensiją, o jo organizacinį darbą perėmė J. Plečniko sūnėnas Karelas Matkovičius. Nors būta nesutarimų su vietos žemių savininkais, 1937 m. pradėta statyti naują bažnyčią.
Statybvietės specifika pareikalavo iš J. Plečniko novatoriškų sprendimų. Dėl silpno grunto bažnyčios pamatai turėjo būti įrengti ant sukaltų polių.[1] Be to, varpinė buvo atskirta nuo pagrindinio pastato, o jos svoris sumažintas arkinėmis kiaurymėmis. Ji pastatyta iš plytų ir akmens, o prie abiejų varpų veda įtaisyti konsoliniai betoniniai laiptai. Laukiniai vijokliai padeda statiniui pritapti prie žalio apylinkės kraštovaizdžio. Įėjimas į bažnyčią pakeltas per vieną aukštą. Įėjimo laiptai pro varpinę švelniai kyla tiesia linija iki pat įėjimo durų į bažnyčią.
Žemutiniame aukšte įrengta klebonija su mokymo klase bei gyvenamosios patalpos kunigui. Dėl riboto biudžeto J. Plečnikas naudojo vietines medžiagas, tokias kaip akmenį iš netoliese esančio Podpečo karjero ir vietinių gyventojų paaukotą medieną. Iš akmens sumūryta tik centrinė pastato dalis ir keturi kampai. Tarpinės apvalios kolonos, kurioms buvo panaudoti betoniniai nuotekų vamzdžiai, laiko masyvų medinį stogą, dengtą specialiai šiai bažnyčiai pagamintomis cementinėmis čerpėmis. Fasado plokštumos užpildytos panaudojus dvigubus medinius klojinius, kuriuos pietiniame ir šiauriniame fasaduose papildo langų eilė. 1939 m. bažnyčia buvo baigta statyti, o 1940 m. ją pašventino Liublianos vyskupas Gregorijus Rožmanas.[3]
Šventovės vidaus patalpų orientacija neįprasta. Pagrindinė navos ašis yra trumpesnė, o altorius įrengtas prie ilgosios šiaurinės sienos, dalijantis bažnyčios erdvę į dvi dalis. Taip sumažintas atstumas tarp kunigo ir maldininkų. Šio požiūrio J. Plečnikas laikėsi ir projektuodamas Šv. Pranciškaus bažnyčią Liublianoje.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 „Arhitekturni vodnik“. Arhitekturni vodnik. Suarchyvuota iš originalo 2017-09-10. Nuoroda tikrinta 2017-09-10.
- ↑ Avtor: Damjan Prelovšek. „Cerkev sv. Mihaela na Ljubljanskem barju | Umetnostnozgodovinski inštitut Franceta Steleta“. Uifs.zrc-sazu.si. Nuoroda tikrinta 2017-09-10.
- ↑ Župnija Ljubljana Barje. „Cerkev Sv. Mihaela“. Zupnijabarje.si. Nuoroda tikrinta 2017-09-10.
- ↑ UNESCO World Heritage Centre (2015-01-30). „The timeless, humanistic architecture of Jože Plečnik in Ljubljana and Prague - UNESCO World Heritage Centre“. Whc.unesco.org. Nuoroda tikrinta 2017-09-10.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Parapijos svetainė zupnijabarje.si
- Enciklopedija naravne in kulturne dediščine na Slovenskem. Cerkev sv. Mihaela v Črni vasi dedi.si
| ||||||||
