Čiukčių autonominė apygarda
| Čiukčių autonominė apygarda Чукотский автономный округ Чукоткакэн автономныкэн округ | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
.svg) | |||||||
| Laiko juosta: (UTC+12) ------ vasaros: (UTC) | |||||||
| Valstybė |  Rusija
| ||||||
| Federalinė apygarda | Tolimųjų Rytų federalinė apygarda | ||||||
| Ekonominis regionas | Tolimieji Rytai | ||||||
| Administracinis centras | Anadyris (miestas) | ||||||
| Oficialios kalbos | rusų | ||||||
| Vadovas | Romanas Kopinas[1] | ||||||
| Gyventojų | 50 500 (84) | ||||||
| Plotas | 737 700 km² (7) | ||||||
| Tankumas | 0,07 žm./km² | ||||||
 Vikiteka |
Čiukčių autonominė apygardaVikiteka | ||||||
Čiukčių autonominė apygarda (rus. Чукотский автономный округ, čiukč. Чукоткакэн автономныкэн округ), Čiukotka, Čiukčija – Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas (federacijos subjektas). Ji yra pačiuose Rusijos šiaurės rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos rytinėje dalyje. Pietuose ribojasi su Kamčiatkos kraštu, pietvakariuose – su Magadano sritimi, vakaruose – su Jakutija. Administracinis centras – Anadyris.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čiukčių autonominė apygarda sudaryta 1930 m. gruodžio 10 d. Magadano srities sudėtyje. 1991 m. Čiukotka atsiskyrė nuo Magadano srities ir nebepriklauso jokiam kitam federaciniam Rusijos objektui.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čiukčių autonominė apygarda išsidėsčiusi daugiausia Čiukčių pusiasalyje, taip pat dalyje Eurazijos žemyno, tarp Rytų Sibiro, Čiukčių ir Beringo jūrų. Apygardai priklauso Vrangelio, Ajono, Ratmanovo salos. Teritorija kalnuota: Čiukčių kalnynas, Anadyrio plokščiakalnis (aukštis iki 1853 m). Yra didelė pelkėta Anadyrio žemuma. Didžioji krašto dalis yra už poliarinio rato.
Klimatas ir augmenija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Klimatas rūstus, šaltas; pakrantėse – jūrinis, gilesniuose rajonuose – ryškiai kontinentinis. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -15 °C iki -39 °C, liepą 5-10 °C. Per metus iškrenta 200–500 mm kritulių. Žiema vietomis trunka net iki 10 mėnesių. Amžinasis įšalas. Augalų vegetacija pietinėje Čiukotkoje trunka 80-100 dienų. Vyrauja tundros, arktinės dykumos.
Vandenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausios upės – Anadyris, Velikaja. Daug pelkių. Yra unikalus Elgygytgyno ežeras, kuriame mokslininkai tyrinėja buvusias Žemės klimatines sąlygas.
Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čiukotka padalinta į 6 rajonus:
- Anadyrio rajonas (centras – Anadyris)
- Bilibino rajonas (centras – Bilibinas)
- Čiaūno rajonas (centras – Pevekas)
- Čiukčių rajonas (centras – Lavrentija)
- Ivultino rajonas (centras – Egvekinotas)
- Providenijos rajonas (centras – Providenija)
Čiukotkoje yra:
- 3 miestai:
- 15 miesto tipo gyvenviečių, iš jų stambiausios:
- Ugolnyjė Kopiai – 3,4 tūkst. gyv.
- Providenija – 2,7 tūkst. gyv.
- Egvekinotas – 2,4 tūkst. gyv.
- Beringovskis – 1,7 tūkst. gyv.
- Lavrentija – 1,3 tūkst. gyv.
- 45 kaimai.
Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Čiukotkoje yra nemaži naftos, gamtinių dujų, anglių, aukso, volframo, alavo telkiniai. Žvejyba. Elnininkystė. Yra Bilibino atominė elektrinė.
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2006 m. Čiukčių autonominėje apygardoje gyveno 50,5 tūkst. gyventojų. Iš jų miestuose – 66,3 %. Tautinė sudėtis (2002 m.):
- rusai – 51,9 %
- ukrainiečiai – 9,2 %
- Šiaurės tautos – 31,3 %, tarp jų:
- baltarusiai – 1,0 %
- kitos tautos – 6,6 %.
Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Visoje Čiukotkoje galioja pasienio režimas. Tai reiškia, kad užsieniečiams, norintiems atvykti į Čiukotką, reikia gauti leidimą iš Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB).[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Čiukotkos valstybinių organų svetainė Archyvuota kopija 2007-03-18 iš Wayback Machine projekto.
