Čirigvanai

Čirigvanai
Čirigvanas iš Bolivijos (1909 m.)
Gyventojų skaičius	~15 000
Populiacija šalyse	Bolivija Argentina Paragvajus
Kalba (-os)	čirigvanų (gvaranių), ispanų
Religijos	krikščionybė (katalikybė), tradicinis tikėjimas
Giminingos etninės grupės	gvaraniai, jukiai, gvarajai, tapietai, sirionai, kiti tupiai-gvaraniai, taip pat čanai

Vikiteka:	Čirigvanai

Čirigvanai (isp. chiriguanos) arba ava gvaraniai (ava guarani) – indėnų tauta, gyvenanti Gran Čako vakaruose: pietų Bolivijoje (Tarichos, Čukisakos, Santa Kruso dep.), aplinkinėse Argentinos ir Paragvajaus srityse. Populiacija – apie 15 tūkst. žmonių. Kalba tupių-gvaranių šeimai priklausančia gvaranių kalba (tiksliau, vakarų gvaranių arba čirigvanų kalba) bei ispaniškai. Tikintieji – Romos katalikai.

Čirigvanų tauta ėmė klostytis XVI a., kai į Andų pašlaites atsikėlę gvaraniai ėmė maišytis su vietinėmis, ne tupių-gvaranių kilmės tautomis, daugiausia su čanais. Čirigvanų žemės apėmė Pilkomajo aukštupio baseiną, Parapeti upės slėnį, Isosogo plekynus. Vakarų gvaraniai pasižymėjo karingumu, bandė užimti inkų valdytą Samaipatos fortą, puldinėjo inkų ir aimarų žemes. Nuo XVI a. vid. iki pat XIX a. pab. nuožmiai priešinosi ispanų užkariautojams. XVIII–XIX a. čirigvanų žemėse steigėsi pranciškonų misijos.

Čirgvanai skirstosi į tris grupes:

avai arba mbijai;
simbai – konservatyviausi čirigvanai, tebenešioja tradicinius rūbus;
isosenjai – daugiau čanų bruožų išlaikę čirigvanai.

Tradiciškai verčiasi rankine pasėline-lydimine žemdirbyste (kukurūzai, moliūgai, batatai, ankštiniai, tabakas, medvilnė). Mažesnę reikšmę turėjo medžioklė, žvejyba, rankiojimas. Tradiciniai amatai – puodininkystė (indai su geometriniais raštais), audimas, siuvinėjimas. Dabartiniai čirigvanai augina arklius, avis, galvijus, vištas. Dažnai dirba samdomus darbus žemės ūkyje, ypač Argentinoje.

Čirigvanų gyvenvietę sudarydavo 3–5 dideli stačiakampiai būstai, išdėstyti aplink aikštę viduryje. Kiekvieną būstą užėmė didžioji patriarchalinė šeima. Išlikęs paprotys atidirbti už nuotaką uošvių šeimoje ir laikinai jaunavedžiams joje gyventi. Dabartinis būstas stačiakampio plano, skirtas mažajai šeimai. Moterų rūbas – ilga apsiausto pavidalo palaidinė, susegta ties pečiais; vyrų rūbas – odinės kelnės ir pončas, seniau nešiojo tik strėnraiščius.

Išlaikę savo mitologiją ir folklorą.^[1]