Česlovas Norvaiša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Česlovas Norvaiša
Gimė: 1935 m. gegužės 7 d. (84 metai)
Lietuva Šiauliai
Sutuoktinis(-ė): Jūratė Elena Norvaišienė
Vaikai:

Neringa

Veikla: Lietuvos gydytojas, šokėjas, treneris
Alma mater: Kauno medicinos institutas
Žymūs apdovanojimai:

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius

Česlovas Norvaiša (g. 1935 m. gegužės 7 d. Šiauliuose) – Lietuvos gydytojas, šokėjas, treneris.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1954 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą, 1960 m. baigė Kauno medicinos institutą, gydytojas.

1961-1989 m. Kauno radijo gamyklos sanatorijos „Banga“ vyriausiasis gydytojas.

Sportinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1960 m. kartu su Jūrate Norvaišiene pradėjo lankyti Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių Vido Kamačio kursus. 1963-1985 m. su J. Norvaišiene Kauno profsąjungų kultūros rūmų pramoginių šokių ansamblio šokėjai. 1965 m. kartu su žmona – Tarptautinio pramoginių šokių konkurso „Gintarinė pora“ iniciatorius. 1967-1974 m. pasaulio ir Europos pramoginių šokių čempionatų dalyvis. 1964-1974 m. Lietuvos sportinių šokių čempionas, 1972 m. I TSRS balinių šokių konkurso Maskvoje nugalėtojas, pelnė apdovanojimų tarptautiniuose sportinių šokių konkursuose. Nuo 1974 m. kartu su J. Norvaišiene – Kauno profsąjungų kultūros rūmų ansamblio „Sūkurys“ vadovas ir treneris, 1975-1989 m. Lietuvos, TSRS, Bulgarijos, Kazachijos pramoginių šokių rinktinių treneris. Kartu su J. Norvaišiene sukūrė choreografijos dramos spektakliams.

1987-1989 m. TSRS balinių šokių asociacijos prezidentas. 1992-2000 m. Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas, nuo 2000 m. viceprezidentas, garbės prezidentas. [1]

Choreografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Česlovas Norvaiša. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 518-519 psl.