Čenstakavos Dievo Motinos ikona

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Čenstakavos Dievo Motina (Juodoji Madona)
Juodosios Madonos mozaika Jasna Guroje
Jonas Sobieskis su goržetu, ant kurio vaizduojama Čenstakavos Dievo Motina
Juzefo Chelmonskio paveikslas, vaizduojantis Kazimierą Pulaskį prie Čenstakavos su plazdančia Dievo Motinos vėliava
Paporučniko partizano uniforma, goržetas ant krūtinės, kairėje

Čenstakavos Dievo Motinos ikona (lenk. Czarna Madonna arba Obraz Matki Boskiej Częstochowskiej, lot. Imago thaumaturga Beatae Virginis Mariae Immaculatae Conceptae, in Claro Monte) – Dievo Motinos su Kūdikėliu odigitrijos tipo ikona, Jasna Guros šventovėje Čenstakavoje, Lenkijoje. Jos autorius nėra žinomas. Šis paveikslas yra garbinamas tiek tarp Romos katalikų, tiek tarp stačiatikių, yra laikomas stebuklingu. Šiuo metu tai vienas iš geriausiai atpažįstamų krikščionybės simbolių Lenkijoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ikonos kilmė ir autorius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ikonos kilmė bei sukūrimo data nėra žinoma. Pagal legendą tai vienas iš 70 Evangelisto Luko paveikslų, kurį šis nutapė ant medinio stalo, prie kurio Šventoji Šeima valgė, dalių. Taigi, paveikslas, kaip nurodoma legendoje, turėjo būti sukurtas Jeruzalėje, Paskutinės vakarienės salėje. 66–67 m., kai miestą užpuolė Romos imperatorių Vespasiano ir Tito armijos, krikščionys pabėgo į Pelos miestelį. Kartu su kitais šventais daiktais jie su savimi pasiėmė ir šią ikoną.[1]

326 m. į Jeruzalę atvyko imperatorė Elena, norėdama aplankyti krikščionims svarbias vietas bei surasti Kristaus Kryžių. Tikintieji padovanojo jai Dievo Motinos ikoną. Imperatorė nuvežė paveikslą į Konstantinopolio imperatorių koplyčią, kur jis buvo saugomas ateinančius penkis amžius.[2]

Atvežimas į Čenstakavą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip teigia kai kurie šaltiniai, po to ikona buvo saugoma Bulgarijos, Moravijos ir Čekijos teritorijose. XII a. antroje pusėje ikona buvo iškilmingai pervežta į Rusią. Haličo-Volynės kunigaikštis Levas Danilovičius šventąjį paveikslą atidavė stačiatikiams Belzo pilyje. Kaip teigiama, ten paveikslas pagarsėjo savo stebuklais. Kai Kijevo Rusia buvo prijungta prie Lenkijos Karalystės, Belzo kunigaikštystė, kartu su Raudonąja Rusia, buvo perduota Opolės kunigaikščiui Vladislavui.

Šiuo metu mokslininkai sutaria, kad ikona buvo atvežta į Jasna Guros vienuolyną XIV a.[3] Populiari legenda teigia, kad po to, kai 1382 m. Čenstakavoje įkūręs Pauliečių vienuolyną, 1384 m. pabaigoje kunigaikštis, veždamas paveikslą, važiavo pro miestą, jo arkliai sustojo ir nenorėjo pajudėti. Sapne jam pasirodžiusi Dievo Motina liepė palikti stebuklingą ikoną Jasna Guroje.

Viduramžių stebuklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienas iš pasakojimų teigia, kad, Dievo Motino ikonai dar buvus Belze, pilį apsupoTotoriai. Tikėdamasis Dievo Motinos pagalbos, kunigaikštis Vladislavas išnešė šventąjį paveikslą iš cerkvės ir pastatė ant miesto sienos. Viena iš Totorių strėlių pataikė į paveikslą. Pasak legendą, nuo to laiko ant stebuklingosios ikonos matomos kraujo dėmės, kurios matomos iki šiol. Vakare karius apsupo migla, kurioje jie pradėjo painiotis ir buvo priversti trauktis.

Legenda apie Dievo Motinos randus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu, kai 1430 m. Pauliečių vienuolyną užpuolė ir apiplėšė husitai, kartu su kitais šventais daiktais jie pasiėmė ir paveikslą. Sudėję viską į vežimą, jie norėjo sprukti, tačiau arkliai nejudėjo. Vienas iš grobikų su dideliu įsiūčiu numetė paveikslą ant žemės, o kitas du kartus smogė kalaviju per Marijos veidą, palikdamas jame randus. Norėdamas smogti trečiąjį kartą, krito negyvas. Visi kiti plėšikai buvo nubausti: mirė, apako, jiems nudžiuvo galūnės.

Tuo tarpu savo kronikoje Janas Dlugošas nurodė, kad šią šventvagystę įvykdė ne husitai, bet skolose įklimpę lenkų bajorai Jakubas Nadobny iš Roguvo, Janas Kuropatva iš Lancuchovo ir Volynės kunigaikštis Friderikas bei pasamdyti plėšikai, tokiu būdu norėdami pasipelnyti.[4]

Dievo Motinos paskelbimas Lenkijos karaliene ir globėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. viduryje Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo samdytas kariuomenės dalinys pralaimėjo kovą prie Jasna Guros vienuolyno. Iki šiol manoma, kad tai – Dievo Motinos padarytas stebuklas, apsprendęs Abiejų Tautų Respublikos pergalę kare prieš Švediją. Tačiau viena iš hipotezių teigia, kad tuo metu paveikslo vienuolyne nebuvo – jis buvo išvežtas į saugią vietą, į Mochuvą prie Gloguveko miesto.[5] Karalius Jonas Kazimieras Vaza, 1652 balandžio 1 d. grįžęs į Lvovą, paskelbė įžadus, prašydamas Dievo Motinos globoti valstybę, vadindamas ją Lenkijos Karaliene.

Prieš padalinimus ir jų metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1770 m. rugsėjo 10 d. iki 1772 m. rugpjūčio 18 d. vienuolyne gynėsi Baro konfederacijos padalinys, kuriam vadovavo Kazimieras Pulaskis. Jie kelis kartus atrėmė stipresnės Rusijos kariuomenės padalinius bei tapo Abiejų Tautų Respublikos aktyvaus pasipriešinimo simboliais. Kariai ypatingai pamėgo Dievo Motinos paveikslą, dažnai vaizduodami jį ant savo goržetų ir vėliavų.

1813 m., kai Rusijos armija įžengė į Čenstakavos tvirtovę, abatas ir broliai padovanojo generolui jo kopiją. Vėliau ši kopija buvo pervežta į Sankt Peterburgą.

XX amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1909 m. spalio 24 d. įvyko šventvagystė: paulietis Damazy Macoch pavogė popiežiaus atsiųstas paveikslo karūnas, votus ir aptaisus.

Pirmojo pasaulinio karo metu nei vienuolynas, nei ikona nenukentėjo. Lenkijai atgavus nepriklausomybę, 1920 m. buvo atnaujintas Čenstakavos Dievo Motinos išrinkimas Lenkijos karaliene.

Antrojo pasaulinio karo metu vienuolynas buvo užimtas Vokietijos armijos, o patys vienuoliai buvo akylai kontroliuojami. Buvo uždraustos piligrimystės į Jasną Gurą, pats paveikslas buvo pakeistas kopija. Originalas buvo saugomas pačiame vienuolyne. Pasibaigus karui, Lenkijos partizanai, kovoję už šalies nepriklausomybę nuo TSRS, dažnai vaizdavo Čenstakavos Dievo Motiną savo goržetuose. Ikona buvo taip pat siejama su demokratiniu Solidarumo judėjimu. Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdą savo švarko atlapoje segėjo Lechas Valensa.

2012 m. gruodžio 9 d., po rytinių Mišių, paveikslą buvo bandyta apgadinti. Vyras metė į paveikslą elektros lemputes, kurių viduje buvo juodi dažai. Paveikslas nebuvo apgadintas (jį saugo šarvuotas stiklas). Kaltininkas buvo iš karto suimtas.[6]

Ikona[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki šiol vienareikšmiškai nėra nustatyta nei ikonos sukūrimo data, nei jos autorius. Ikona nutapyta temperos technika ant medinės lentos, kurios matmenys yra 122,2 x 82,2 x 3,5 cm. Joje pavaizduota Dievo Motina su Kūdikėliu Jėzumi ant kairės rankos. Jėzaus apdaras – karmino spalvos. Marijos veidas žiūri į tikinčiuosius. Kristus irgi žiūri į priekį, tačiau jo žvilgsnis nesustoja ties tikinčiuoju. Abu veidus jungia mąslumas, tam tikras santūrumas ir atsitraukimas. Ant dešiniojo dievo Motinos skruosto matomi du lygiagretūs įbrėžimai, kuriuos kerta trečias, esantis nosies linijoje. Ant kaklo yra trys įbrėžimai, iš kurių du matomi ganėtinai aiškiai, kiti keturi – nelabai.

Kairėje rankoje Jėzus laiko knygą, dešinę kelia aukštyn, darydamas būdingą mokytojo, valdovo arba palaiminimo gestą. Dešinę ranką Marija laiko ant krūtinės. Žydrai-mėlyna Marijos suknelė ir tos pačios spalvos apsiaustas yra papuoštas auksinių lelijų motyvais. Virš Dievo Motinos kaktos matoma šešiakampė žvaigždė. Pagrindinė ikonos fono spalva – žydrai žalia, pereinanti į jūros bangos atspalvį. Dominuojantis ikonos elementas – auksinės aureolės virš Marijos ir Jėzaus galvų, kurios susilieja į vieną kompoziciją, kontrastuojančią su juoda personažų veido spalva (tamsi odos spalva – tai turbūt žvakių dūmų poveikis, ką parodo ikonos kopijos Rusioje, kur veido odos spalva yra normali).

Ikonos kultas betarpiškai siejamas su Marijos ir Kūdikėlio puošimu brangiais votais. Mažų mažiausiai iki XV a. vidurio jie buvo tvirtinami betarpiškai prie paveikslo lentos.

1430 m. Jasna Guros vienuolynas buvo apiplėštas, votai nuo paveikslo buvo nuplėšti, pati lenta – smarkiai apgadinta. Ikona buvo pirmą kartą restauruota 1434 m. Krokuvoje. Deja, tuometiniai restauratoriai, siejami su Vakarų kultūra, pakeitė paveikslą pagal anuometinę madą, tokiu būdu neišsaugodami jos pirminio „graikinio stiliaus“.

Aptaisai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVII a. antrosios pusės paveikslas buvo puošiamas dekoratyviniais, brangiais aptaisais, kuriuos buvo galima keisti priklausomai nuo poreikio. Šiuo metu yra 9 Čenstakavos Dievo Motinos ikonos aptaisai[7][8]:

Ikonos aptaisas ir karūnos
  1. Briliantinis (deimantinis) aptaisas, XVII a.
  2. Rubinų (ištikimybės) aptaisas, XVII a.
  3. Koralų aptaisas, 1910 m.
  4. Tūkstantmečio aptaisas, 1966 m.
  5. Koralų (koralų, perlų ir bižuterijos) aptaisas, 1696 m.
  6. Šešių šimtų metų (koralų ir perlų) aptaisas, 1981 m.
  7. Šešių šimtų metų (auksinis) aptaisas, 1982 m.
  8. Gintaro ir briliantinis (Totus Tuus) aptaisas, 2005 m.
  9. Lenkų tautos dėkingumo ir meilės, kančios ir vilties aptaisas, 2010 m.

Karūnos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Popiežiaus Klemenso XI dekretu 1717 m. rugsėjo 8 d. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas. Tai pirmasis toks paveikslas už Romos ribų. Karūnos fundatoriumi buvo Lenkijos karalius Augustas II, tačiau jos nebuvo uždėtos, kadangi buvo manoma, kad jos yra to nevertos. Buvo laukiama tų, kurias atsiuntė Klemensas XI. Po to, kai 1909 m. karūnos buvo pavogtos, 1910 m. gegužės 22 d. įvyko nauja karūnacija popiežiaus Pijaus X karūnomis. Jos buvo naudojamos iki 2005 m., kai Jonas Paulius II padovanojo naujas karūnas ir aptaisą. 2010 m. paveiksle buvo pakabintos naujos karūnos, kaip Lenkijos tautos votas, kurias 2010 m. kovo 3 d. pašventino popiežius Benediktas XVI.[8]

Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1904 m. balandžio 13 d. Pijus X įsteigė Čenstakavos Dievo Motinos šventę, kuri buvo minima trečiadienį, po rugpjūčio 24 d. Tuo tarpu 1931 m. popiežius Pijus XI įsteigė šią šventę rugpjūčio 26 d., vėliau, 1956 m. ši liturginė šventė buvo įsteigta visose Lenkijos vyskupijose. Tuo tarpu stačiatikių bažnyčia mini Čenstakavos Dievo Motinos ikonos šventę kovo 19 d. (pagal Julijaus kalendorių – kovo 6 d.).

Šiuo metu Čenstakavos vienuolyno bažnyčioje yra saugoma speciali knyga, kurioje nuo seno surašomi stebuklai, įvykę Dievo Motinos paveikslo dėka. Daugelyje pasaulio vietų yra nutapytos paveikslo kopijos, kurias galima sutikti ne tik katalikų, bet ir stačiatikių bažnyčiose.

Čenstakavos vienuolynas yra gausiai lankomas turistų. 2013 m. į Jasną Gurą atvyko per 3,5 mln. piligrimų.[9]

Pasaulinė piligrimystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 2012 m. sausio 28 d. Čenstakavos Dievo Motinos ikonos kopija keliauja pro įvairias pasaulio šalis „Nuo vandenyno iki vandenyno“ piligrimystėje. Pirmajame etape iš Vladivostoko iki Portugalijos miestų, antrajame etape – apkeliavo JAV. Antrasis etapas baigėsi 2014 m. lapkričio 2 d.[10] Lietuvoje ikonos kopija buvo nuo 2012 m. rugpjūčio 5 iki rugpjūčio 12 d.[11]Rugpjūčio 13-15 dienomis Ikona puošė Žolinės atlaidus Skaistkalnėje, Latvijoje. Rugpjūčio pabaigoje dvi savaites Ikona kabojo Kauno katedroje.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Čenstakavos Dievo Motinos ikona – vaizdinė ir garsinė medžiaga
  1. ↑ Jarosław Charkiewicz. Tobą raduje się całe stworzenie. Ikonografia Matki Bożej w prawosławiu. Varšuva: Warszawska Metropolia Prawosławna, 2009 (lenkų k.)
  2. ↑ The Amazing Painting: A Brief History of Our Lady of Czestochowa (anglų k.) (prieiga 2014-10-05)
  3. ↑ The Black Madonna of Czestochowa. Polish American Journal Archyvuota kopija 2020-05-21 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.) (prieiga 2014-11-06)
  4. ↑ Jan Długosz. Roczniki, czyli kroniki sławnego Królestwa Polskiego, Tom VIII (lenkų k.)
  5. ↑ Cezary Gmyz, Cudowne zmyślenie, Wprost, Nr. 40/2005 (1192) (lenkų k.) (prieiga 2014-11-06)
  6. ↑ Częstochowa: próbował zniszczyć obraz Matki Bożej Lenkijos radijas, 2012-12-09 (lenkų k.) (prieiga 2014-11-09)
  7. ↑ Sukienki Maryi (lenkų k.) (prieiga 2014-11-09)
  8. ↑ 8,0 8,1 Wotum Narodu dla Maryi, Dziennik Zachodni, 2010-08-11 (lenkų k.) (prieiga 2014-11-09)
  9. ↑ Pielgrzymki. 3,5 mln pielgrzymów na Jasnej Górze w 2013 r. (lenkų k.) (prieiga 2014-11-10)
  10. ↑ Od oceanu do oceanu. Peregrynacja Ikony Częstochowskiej przez świat w obronie życia Archyvuota kopija 2014-10-30 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga 2014-11-10)
  11. ↑ Čenstakavos Dievo Motinos ikonos pasaulinės piligrimystės kelias pasiekė Lietuvą bernardinai.lt, 2012-08-07 (prieiga 2014-11-10)
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Čenstakavos_Dievo_Motinos_ikona&oldid=7237941"