Čamorai

Čamorai
Čamorai XX a. viduryje
Gyventojų skaičius	147 947 (2020)
Populiacija šalyse	Guamas 63 035  Marianos Šiaurinės Salos 12 902
Kalba (-os)	Čamorų, anglų kalba
Religijos	krikščionybė (katalikai), tradicinė religija
Vikiteka:	Čamorai

Čamorai (Čamorų kalba: Chamorro, CHamoru) – Mikronezijos tauta, daugiausiai gyvenanti Marianų salose (Guame ir Šiaurės Marianų Salose), bet taip pat pasklidusi po JAV valstijas, tokias kaip Havajai, Kalifornija.

Lingvistiškai jie skiriasi nuo kitų mikroneziečių: kalba čamorų kalba, beveik izoliuota malajų-polineziečių kalba, kurios lingvistinė priklausomybė ginčijama. Ji patyrė stiprią ispanų ir anglų kalbų įtaką, gausu skolinių. Jos vartojimas mažėja, ją keičia anglų kalba.

Dauguma gyventojų yra katalikai, tačiau gajūs ir tradiciniai tikėjimai.

Teritorija ir istorija

Tradicinė čamorų teritorija yra 15 Marianų salų, tačiau nuo XVII a. pabaigos dauguma jų yra nebegyvenamos. Į salas čamorų protėviai atsikėlė II tūkst. pr. m. e. viduryje austroneziečių miracijų metu, ir tai buvo anksčiausiai apgyvendintos Mikronezijos salos. Archeologiniai duomenys rodo, kad anksčiausiai apgyvendinta buvo Tiniano sala. Čamorų protėviai iki jos turėjo įveikti tolimą kelionę iš Filipinų salų arba iš Sulavesio, ir tai gali būti seniausia fiksuota jūrinė kelionė.

Genetiniai duomenys parodo tęstinumą tarp seniausių salų gyventojų ir dabartinių čamorų. Nors ilgą laiką remiantis keramikos panašumais manyta, kad čamorų protėviai kilę iš Filipinų salų, pastaruoju metu įsitvirtina hipotezė kildinanti juos iš Sulavesio.

Ankstyvasis čamorų istorijos laikotarpis vadinamas Unai. Jo pagrindinė archeologinė vietovė yra Unai Čulu Tiniano saloje, kurioje randama raudonosios keramikos pavyzdžių. Tuometiniai žmonės žvejojo, medžiojo paukščius, augino kokospalmes. Nuo V a. Unai fazę pakeitė Hujongo fazė, o nuo X a. – Latte fazė. Latte laikotarpiu keitėsi keramika, gausėjo gyventojų, paplito ryžių auginimas, dalis gyvenviečių iš pajūrio kėlėsi į salų gilumą. Pradėti statyti akmeniniai stulpai late, kurie naudoti kaip poliai iškelti gyvenamuosius pastatus..

Čamorų visuomenės hierarchiją iliustruojantis piešinys

Late akmenys Aganijoje

Šiuo laikotarpiu čamorai salose sukūrė sudėtingą hierarchizuotą visuomenę. Jos viršūnėje stovėjo laisvieji žmonės chamorri, kurių pavadinimas vėliau davė vardą visiems gyventojams. Žemiau jų buvo baudžiauninkai manachang. Laisvieji žmonės skirstėsi į diduomenę matua ir vidurinę klasę ahotil.

1521 m. Marianų salas pasiekė Ferdinando Magelano laivai, o XVI a. viduryje jos paskelbtos Ispanijos kolonija. Iš visų salų kolonizaciją labiausiai palietė Guamo salą, kuri buvo Galeonų prekybos kelyje tarp Meksikos ir Filipinų. XVII a. viduryje čia pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, čamorai pradėti krikštyti, buvo draudžiami pagoniški papročiai. Visiems čamorams buvo suteiktos ispaniškos pavardės ir vardai.

Kadangi salas ilgai valdė kareiviai, jie turėdavo vaikus su vietos moterimis, dėl ko atsirado daug metisų, įsiliejusių į čamorų etnosą. XVII a. pabaigoje salas ištikusios epidemijos, stichinės nelaimės ir Ispanijos-čamorų karas sumažino čamorų skaičių iki dešimtadalio (Guamo atveju nuo 50 tūkst. iki 5 tūkst.). Iš daugumos salų gyventojai buvo prievarta išvežti į Guamą, ir nuo tada jos liko nebegyvenamos.

Nuo XIX a. pabaigos čamorų teritorijos buvo padalintos: Guamas atiteko JAV, kai tuo tarpu likusias Marianų salas kolonizavo ir valdė Vokietijos imperija (iki 1917 m.) ir Japonija (1917–1945). Antrojo pasaulinio karo metais čamorai labai nukentėjo nuo mūšių Ramiojo vandenyno regione tarp JAV ir Japonijos. Tuo metu savo mandatinės teritorijos čamorus japonai naudojo prieš užgrobto Guamo čamorus, dėl ko tarp abiejų grupių atsirado priešiškumas. Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos abi dalis administruoja JAV, tačiau jos atsisakė susijungti į vieną valdą.

Tradicinė religija

Šv. Juozapo bažnyčia Guame

Nors dauguma čamorų yra katalikai, yra išlikę daug tradicinės religijos ir mitologijos reliktų.

Pasaulio sukūrimo mitas pasakoja apie dievybių porą Puntan ir Fu’uña. Pradėjęs staigiai senti dievas Puntanas liepė savo seseriai sukurti iš jo kūno pasaulį. Ši pavertė jo akis Saule ir Mėnuliu, antakius vaivorykštėmis, iš krūtinės sukūrė dangų, o iš pilvo ir sėdmenų – Guamo salą. Paskui pati deivė Fu’uña nusileido į jūrą, kur virto uola. Iš jos išėjo pirmieji žmonės, čamorų protėviai, kurie apgyvendino salas. Šį mitą pagrindžia nemažai Guamo vietovardžių, susijusių su kūno dalimis. Pvz. Barigada reiškia šonas, Tijanas – pilvas, Aganja – kraujas, o Mongmongas – širdies plakimas.

Tradicinėje religijoje tikima daugybe visur gyvenančių dvasių birak, kurių svarbiausios yra Taotao mo’na („ankstesnių laikų žmonės“) ir laikomos mirusiųjų dvasiomis. Jos turi nepaprastų galių, gali sukelti ligas ir mirtį. Jos gali keisti pavidalus ir persikūnyti į moteris, vyrus arba demonus.

Už ritualus ir bendravimą su dvasių pasaulia atsakingi buvo šamanai makåhna ir žiniuoniai suruhånu, kurie rinkdavo gydomąsias žoles ir gydydavo. Pastarieji vieninteliai galėjo rinktis gamtos gėrybes iš šventų vietų, nesulaukdami dvasių keršto.

Nuo XVII a. prievata diegiant katalikybę tradicinės religijos praktikos ir tikėjimai buvo naikinami, o šamanai persekiojami. Nepaisant to, senovinės tradicijos yra išlikę kasdienybėje.

Visuomenė

Čamorai žvejoja

Visa visuomenė yra pagrįsta kastų hierarchija ir tarpusavio priklausomybės principu, kurį reguliuoja etinė norma, vadinama inafa’maolek („tarpusavio paslaugos“). Ji apima pagarbą šeimai, bendruomenei, vyresniesiems (man åmko). Iki dabar vyrauja didelė šeima, kurioje svarbi moteriška linija. Ypač didelė reikšmė skiriama motinos broliui, kuris aktyviai prisideda prie sūnėno/dukterėčios auginimo. Vyrui mirus, jo turtą irgi paveldėja sesers vaikai.

Visuomenėje iki dabar išlikęs kastinis susidalinimas. Tarp dviejų kastų (laisvųjų chamorri ir baudžiauninkų manachang) perėjimas nėra įmanomas. Tačiau kastų viduje įmanomas statuso kitimas priklausomai nuo asmeninių pasiekimų.

Apranga

XVI a. pabaigos piešinys, vaizduojantis čamorą

Iki susidūrimo su europiečiais čamorai vyrai vaikščiodavo visiškai nuogi, kas yra pažymima daugumoje to meto amžininkų aprašymų. Mergaitės iki mėnesinių irgi vaikščiodavo nuogos, o subrendusios dengdavo lyties organus nedideliu tifi’ iš medžio žievės, vėžlio kiauto, lapų arba pinto audinio. Abi lytys nuo saulės dengdavosi iš lapų pintomis skrybėlėmis. Oda buvo dengiama kokosų aliejumi arba bene sėklų aliejumi, kurie apsaugodavo odą nuo saulės spindulių ir pagerindavo kūno kvapą.

Čamoro vaikų šokis

Tarp čamorų buvo populiarus dantų juodinimas, paplitęs jūrinėje Pietryčių Azijoje. Dantys buvo dengiami augalų syvais, kad įgautų juodą spalvą. Jie taip pat įgaudavo raudoną spalvą dėl betelio kramtymo. Pirmieji su čamorais kontaktavę ispanai rašė apie ilgus juodus plaukus, tačiau iš vėlesnių laikų užfiksuoti papročiai rišti plaukus į kuodą arba juos skusti, paliekant tik nedidelį kuodelį.

Nuo XVII a. ispanai stengėsi išgyvendinti nuogumo paprotį ir vertė čamorus vilkėti rūbus. Po truputį tarp vyrų įsigalėjo strėnų aprišalas (sadi). Anksčiau jie gaminti iš medžio žievės, dabar naudojami medvilniniai ir lininiai. Moterų rūbai mestiza vystėsi liejantis ispanų ir filipiniečių tradicijoms, ir juos sudaro ilgas sijonas bei aprišama liemenėlė. Tiek sadi, tiek mestiza naudojami tradiciniuose šokiuose, vilkimi švenčių metu.

Mityba

Raudonieji ryžiai, finadenė ir kepti šonkauliukai

Čamorų virtuvė yra Okeanijos virtuvės tradicijos dalis. Čamorai augina ir maistui vartoja kokosus (niyok), kolokazijas, jamsus, duonmedį (lemmai), bananą, mangą, karambolą (bilimbines), kurių priežiūra užsiima moterys. Nuo priešistorinių laikų svarbus angliavandenių šaltinis yra ir ryžiai, kurie gardinami ir spalvinami iš dažinės urlijos gaunamais dažais anatu. Jie – svarbiausias čamorų švenčių (gupot) patiekalas.

Vyrai gaudo žuvį, kuri tradiciškai yra pagrindinis baltymų šaltinis. Maistui taip pat naudojami šikšnosparniai (fanihi), iš kurių verdama sriuba (kå'du fanihi). XVII a. iš Filipinų buvo introdukuotas vandens buivolas karabu, todėl paplito ir mėsiški patiekalai, pavyzdžiui džiovinta mėsa (Tinala' katne).

Čamorų virtuvę stipriai veikė filipiniečių, Meksikos ir ispanų virtuvės, iš kurių atėjo tokie patiekalai kaip empanada arba pansitas (lakštiniai), tortilijos (titiyas). XVII a. filipiniečiai išmokė čamorus iš kokospalmės sulos gaminti actą, iš kurio gaminamas vietinis pagardas finadenė. Kelaguenas, kilęs iš filipiniečių kilauino, ruošiamas iš žalios žuvies, jūros gėrybių, paukštienos ar jautienos, kuri marinuojama rūgščių vaisių sultimis.

Laivyba

Sakmano modelis Guamo oro uoste

Senovėje čamorai buvo puikūs jūrininkai. Šis įgūdis buvo būtinas apgyvendinti Ramiojo vandenyno apsuptas nuošalias salas. Jie naudojo įvairius laivus: bebures valtis panga ir galaide’, o taip pat burines kanojas. Vietiniam susisiekimui skirtos mažiausios kanojos buvo vadinamos duduli, didesnės - duding, dar didesnės - lelek, o patys didžiausi jūriniai laivai vadinosi sakman. Sakmanas paprastai buvo 9-12 m. ilgio, tačiau labai siauras: vos 60 cm pločio ir 90 cm gylio.

Kanojos buvo gaminamos iš duonmedžio rąsto (dokdok) ir impregnuojamos kokosų aliejumi, suodžiais, kalkėmis bei ochra. Krabo žnyplių formos burės (layak) buvo audžiamos iš pandano lapų (akgak) pluošto ir tvirtinamos prie stiebo palu. Kanojų priekigalis ir paskuigalis buvo vienodi, kas labai gerino jų manevringumą. Prie pagrindinio laivo buvo pritvirtinamas balansyras, kuris leido puikiai išsilaikyti vandenyje. Visos šios savybės sukūrė vienus greičiausių laivų pasaulyje, kurie galėjo pasiekti 32 km/h greitį. Jų dėka čamorai išvystė puikų susisiekimą ne tik tarp Marianų salų, bet su Karolinų, Maršalo salomis. Atstumas tarp Manilos ir Guamo jomis buvo įveikiamas vos per 4 dienas.

1519-21 m. Magelano ekspedicijos metu europiečiai pirmą kartą pamatė čamorų sakmanus ir buvo jais sužavėti. Jie buvo pavadinti „skraidančiais“. Vėliau, XVIII a. viduryje Peircy Brett detaliai aprašė šiuos laivus, pristatė anglakalbėje visuomenėje klaidingai pavadindamas juos proa, ir jų technologija inspiravo vakarietiško stiliaus proa.

Tuo pačiu metu čamorų tarpe Ispanija uždraudė jūrines keliones. Patirdami gamtinius ir istorinius kataklizmus iki XIX a. čamorai galutinai prarado jūreivystės ir laivų statybos įgūdžius. XX a. pabaigoje, kuomet buvo gaivinama laivyba Karolinų salose, čamorai irgi pabandė atgaivinti savo navigacijos tradicijas. 2008 m., po 200 metų pertraukos, buvo sukurtas sakmanas „Saina“.